DŽONAS G. BENNETTAS. DVASINĖ PSICHOLOGIJA

Johnas Godolphinas Bennettas (1897-1974) – mąstytojas, mokslininkas, talentingiausias G.I. Gurdžijevo mokinys. Jie susitiko po Antrojo pasaulinio karo Turkijoje, kur Bennettas atstovavo britų žvalgybai. Jam tebuvo 23 metai, jis mokėjo daug kalbų, į jį patarimo kreipdavosi svarbūs Osmanų imperijos žmonės. Bennetto talentas kalboms ir Rytų diplomatijai labai pravertė gyvenime.

Bennettas tapo tarpininku tarp Vakarų ir Rytų. Vakaruose jis buvo gerbiamas kaip aktyvus ir praktiškas žmogus, o Rytuose buvo vertinamas už supratimą ir jam buvo patikėtos  iki tol europiečiams neprieinamos žinios. Būtent Guzdžijenas, Blavatskajos bendrija tiesiog užtvindė Vakarų šalis savo ezoterine okultine išmone, ir kirto krikščionybei itin skaudžiai. Ką daryti? Ten, kur yra neaiškumas, spraga, – ten skverbsis protas ir dvasia, kad sužinotų paslaptį ir niekas to negalės sustabdyti…Krikščionybė kai ko tikintiesiems nepaaiškino. 

Bennettas visą gyvenimą praleido mokydamasis ir mokydamas kitus. Jis buvo labai nepriklausomas ir blaivus žmogus, turėjo talentą derinti tradicijas ir nuolatines paieškas. Jis mąstė kompleksiškai ir plačiai, savo mintis pateikdavo nuosekliai ir tiksliai, net „moksliškai“, tačiau tai, ko nežinojo mokslas, jis negalėjo peržengti per tą baltą tarpą žiniose ir imdavo fantazuoti. Sunkiau suvokiamus dalykus jis suskaidydavo į dalis, tačiau šis visumos supaprastinimas buvo apgaulingas, kartais ir klaidinantis. Bennetto negalima įsprausti į vieno ar net kelių mokymų rėmus. Jis norėjo aprėpti viską – žmogų-dangų-protą, o nesugebėjęs visko suvienyti, įkrisdavo į dualizmą…Tačiau jis yra vienas ryškiausių XX amžiaus dvasingumo stalkerių, tačiau jo veiklos mastai dar nėra iki galo atskleisti, net Anglijoje apie jį nėra pakankamai žinoma.

Jo knygų vertimų į rusų kalbą redaktorius A.L. Dolgopolskis taip pristato šį Dž.Bennetto veikalą:

„…po to, kai J. G. Bennettas parašė „DRAMATINĘ VISATĄ“ ir „DVASINĘ PSICHOLOGIJĄ“, galime drąsiai teigti, kad dabar pagaliau toks (mokslą ir religiją apjungiantis ) mokslas egzistuoja. Bennettas, genialus mąstytojas ir mistikas, gerokai aplenkęs savo laiką… Jei keturi „DRAMATINĖS VISATOS“ tomai iš tiesų yra visapusis mokslas, pasiekęs savo Tikrųjų Principų suvokimą ir juos atradęs, tai „Dvasinė psichologija“ yra šio mokslo dalis, skirta žmogui ir jo visapusei prigimčiai, sąmoningai parašyta XX amžiaus mokslinei minčiai artima kalba. Ši knyga aiškiai ir teisingai apibūdina sudėtingą materialinės ir dvasinės žmogaus prigimties struktūrą bei pamatines kūno, sielos ir dvasios sąvokas, taip beviltiškai supainiotas religinėje ir mistinėje literatūroje. Kartu su „DRAMATINE VISATA“ ji ne tik parodo, kaip iš esmės gali būti išspręsta svarbiausia mokslo ir religijos suderinimo užduotis, kad ši sintezė taptų praktiškai suvokiama kiekvienam individui. Štai kodėl Bennettas pagrįstai rašo, kad jo dvasinė psichologija yra žmogaus tobulėjimo ar dvasinio transformavimo psichologija, reiškianti apvaizdos asmeninių, socialinių ir kosminių problemų sprendimą. Tuo ji iš esmės skiriasi nuo „mokslinės“ psichologijos, kuri ignoruoja dvasinę žmogaus prigimties pusę ir dėl to yra tik pasaulietinė psichologija arba prisitaikymo psichologija.“

2000 m. sausio 11 d

I dalis

DVASINĖ PSICHOLOGIJA

Jei esate tas skaitytojas, kuriam parašiau šią knygą, tuomet ieškote atsakymo į klausimą: „Kokia mano gyvenimo prasmė ir tikslas, ir kaip man tai pasiekti?“ Naiviai neteigsiu, kad mano knyga pateiks atsakymą, kuris bus priimtinas kiekvienam iš jūsų. Galiu pasakyti tik tai, kas man atrodo tiesa. Taigi, mano požiūriu, mūsų vaidmuo yra išlaikyti energetinę pusiausvyrą Saulės Sistemoje, taip pat palengvinti jos dvasinę evoliuciją. Galime sakyti, mes egzistuojame tam, kad tarnautume Gamtai, o ne tam, kad ją išnaudotume. Sąmoningai tarnaudami savo egzistencijos tikslui, tampame „tikromis“ būtybėmis. Ir, priešingai, atsisakydami vykdyti savo pareigą, liekame kažkokiais „vaiduokliais“, gyvenančiais svajonių pasaulyje. Jei sutinkate su šiuo požiūriu, tada pirmasis mūsų tikslas turėtų būti pasiruošimas gyvenimui, kurį mums numatė Didžioji Gamta.

Tie altoriai paslėpė gyvąjį dievą…

Anksčiau žmogų viliojo arba priversdavo eiti šiuo keliu dangiškojo gyvenimo viltis ir amžinos bausmės baimė, tačiau abiejų priežastys liko paslėptos. Tad pažadams ir grasinimams praradus galią, žmonės nebejautė poreikio dėl to būtinai stengtis ar aukotis, nebent jei tai lietė jų pačių artimiausių ir mylimiausių žmonių gerovę. Daugelį amžių faktiškai visa žmonija buvo gana „patenkinta gyvenimo būdu, į kurį Dievas manė esant tinkama mus pašaukti. Tačiau dabar viskas yra kitaip. Dar XVIII amžiuje žmogus pakeitė frazę „Dievas yra su mumis, ir nereikia jaudintis dėl pasaulio“ į „visa Žmonija yra su mumis, ir nereikia jaudintis dėl dangaus“. Prieš septyniasdešimt metų Swinburne’as parašė savo Himną Žmogui, kurio refrenas buvo toks: „Šlovė Aukštybėse Žmogui, visko viešpačiui“. Mes praradome tikėjimą Dievu ir netrukus prarasime tikėjimą žmonėmis.

Kartu atsirado naujas nusiraminimo veiksnys: stambios visuomeninės ir kitos organizacijos. Savo kraštutine forma ši aplinkybė pasireiškia socialistinėse valstybėse. Tačiau net ir mažai kas iš kitų šalių gyventojų abejoja, kad vyriausybės, bažnyčios, korporacijos ir gerai organizuotos socialinės visuomenės bent jau „kol kas gali garantuoti stabilumą“. Mokslas, ekonomika, kompiuteriai ir valdžios įrankiai jau seniai prisiėmė Jupiterio vaidmenį su žaibais ir perkūnais. Būtent į šiuos keistus dievus dauguma žmonių linkę žiūrėti kaip į savo vienintelę atramą, ir bet koks jų puolimas iš karto sukelia visuomenės drebėjimą. Tūkstantmečiais žmonija ieškojo savo problemų sprendimų kuriant įvairias organizacijas. Tapo įprasta žmogų laikyti savotišku elementariu vienetu, kurio egzistavimas visiškai priklauso nuo visuomenės sandaros. Šiandien šį požiūrį uoliai gina bihevioristai, laikantys žmogų ne daugiau kaip kultūros, kurioje jis užaugęs, produktu. Jų nuomone, žmogus nuo gimimo dienos tampa beforme, plastiška būtybe, kurią vėliau suformuoja jį supanti visuomenė. Pažymėtina, kad nors šis požiūris yra palyginti naujas, jo šaknys siekia senovės tikėjimą socialinės tvarkos gėriu. Iki XVII amžiaus vienintelėmis svarbiomis organizacijomis buvo laikomos Bažnyčia ir Valstybė, o taip pat, kiek mažiau, – pirklių ir amatininkų gildijos. Beje, tai galiojo ne tik Krikščioniškame pasaulyje, bet ir didžiulėse Azijos bei Afrikos teritorijose, kuriose įsitvirtino islamas. Be to, tokios pažiūros buvo ypač būdingos Kinijai, kur idealios valdymo formos paieška buvo ir filosofų, ir valdovų uždavinys.

Pastebėtina, kad asmens sakralumas ir žmogaus teisės buvo savaime suprantamos, tačiau tik susiklosčiusios visuomeninės santvarkos ribose. Senasis ir Naujasis Testamentai, Koranas, Bhagavad Gita ir Konfucijus savo Analuose kalba apie Organizacijų Dieviškąją kilmę ir reikalauja joms pagarbos. Nuo XIX amžiaus pradžios atsirado daug įvairių žmogaus sukurtų organizacijų. Viena iš atmainų buvo akcinė bendrovė, kurios plitimas ir augimas lėmė šiandieninių finansinių imperijų atsiradimą. Kitą grupę sudaro tarptautinės organizacijos – nuo ​​Tarptautinės Pašto Sąjungos, įkurtos 1856 m., ir iki Jungtinių Tautų ir jos darinių.

Mažai kas abejoja organizacijų būtinumu normaliam žmonių visuomenės funkcionavimui, tačiau vis daugiau abejoja, ar jos gali prisidėti prie gerovės. Be to, augantį nepasitikėjimą organizacijomis papildo baimė dėl jų galios. Beje, jei anksčiau žmonės bijojo daugiausia jų militaristinių, politinių ir ekonominių spaudimo svertų, tai šiandien didžiausią nerimą kelia tiesioginis organizacijų poveikis vidiniam žmogaus pasauliui. Kaip pavyzdį galima pateikti Skinnerio darbus, Beyond Freedom and Dignity ( Kas slypi už laisvės ir orumo) ir Power and Inocence (Valdžia ir nekaltumas). Skinneris ir daugelis kitų psichologų bei sociologų, kad ir kokių prieštaringų požiūrių jie laikytųsi, vienbalsiai nurodo naujo, bauginančio veiksnio atsiradimą – jėgos panaudojimą, siekiant atimti iš žmogaus vidinę laisvę. Matyt, Biheviorizmo pozicijos pastaraisiais metais gerokai susilpnėjo, tačiau jis vis dar skambina varpais apie pavojų, kurį daugelis šiandien dar linkę laikyti rimtesniu nei akivaizdi karo grėsmė, aplinkos tarša, gamtos išteklių išeikvojimas ar net pasaulinė  bado galimybė.

Bihevioristinis požiūris dažniausiai supriešinamas su žmogaus vystymosi potencialu, kuris, neva, turėtų užtikrinti neribotą galimybių augimą tiek atskiram žmogui, tiek visai žmonijai. Tokios viltys visų pirma siejamos su naujų psichologinės ir religinės patirties formų paieškomis. Milijonai žmonių eksperimentuoja su įvairiomis sekmininkų religijomis ir Rytų dvasinėmis kryptimis. Milijonai taip pat vartoja narkotikus ir kitas haliucinogenines medžiagas. Nė vienas iš šių eksperimentų nedavė įtikinamų rezultatų. Įvairios idėjos, metodai, mokytojai ir rašytojai pasiekdavo savo populiarumo viršūnę, kartais išsilaikydavo kelerius metus, o paskui nunykdavo į užmarštį. Įdomiausias visų šių judėjimų dalykas yra tai, kad jie linkę pasiekti tam tikrą stabilumą, kai susidaro pasišventusių pasekėjų branduolys ir augantis dvasinės pilnatvės ieškančių žmonių srautas. Jų skaičius nuolat didėja, sukuriama augimo iliuzija, tačiau anksčiau ar vėliau šie žmonės palieka judėjimą.

Šiandien visuomenė yra pilna įvairiausių prieštaravimų ir konfliktų. Tačiau tarp visos požiūrių įvairovės galima išskirti tris pagrindines kryptis. Kai kurie žmonės bijo ir visais būdais priešinasi permainoms, tikisi iš pažangos tik to, kas jau pasiekta, augimo ir kuo didesnio stabilumo šia prasme. Kiti džiaugsmingai tiki pokyčiais, bet mato juos tik išoriniuose pasiekimuose. Jų viltys siejamos su nauju pasauliu, sukurtu bendromis mokslo ir technologijų pastangomis bei įvairių organizacijų galimybėmis. Tokių pažiūrų laikosi dauguma: nuo bihevioristų iki mokslinės fantastikos gerbėjų. Dauguma jų mielai giedotų „Himną žmogui“ kartu su Swinburnu. Trečiojo požiūrio šalininkai savo samprotavimus grindžia žmogaus potencialu. Tuo pačiu metu tarp šios grupės narių yra daug nesutarimų ir prieštaringų interpretacijų, ir galime pasakyti tik tiek, kad jie grindžiami kylančių problemų sprendimų paieška pačiame individe, o ne jo sukurtose organizacijose. Šioje grupėje yra dvi pagrindinės srovės. Vieną iš jų galima pavadinti transformizmu. Pirmą kartą šį terminą pasiūlė Uspenskis 1938 m., norėdamas apibūdinti savo mokymą. Ši knyga beveik visa skirta transformizmui, ir čia pateiksiu tik pagrindinę jo tezę: žmogus, kokį mes pažįstame, yra netobula būtybė, turinti neribotą vystymosi ir transformacijos potencialą. Žmogaus likimą visiškai lemia jo sugebėjimas tobulėti. Kalbant apie antrąją tendenciją, jai būdingas neigiamas požiūris į žmogų. Jis yra niekas, – formuojasi įprastame gyvenimo kelyje. Šiuo metu šiam judėjimui atstovauja Egzistencializmas. Pagal jį egzistuoja tik „žmogaus gyvenimo sąlygos“, kurios susidaro iš to, kas su mumis nutinka, ir nesvarbu, su kuo mes ateiname į šį pasaulį. Šiuo atžvilgiu egzistencialistui žodis „esmė“ neturi reikšmės. Nėra tokio dalyko kaip žmogaus prigimtis ar žmogaus instinktai: žmogus yra toks, kokį  pats susikūrė. Egzistencializmo apaštalas Sartre’as rašė: “Žmogus visų pirma egzistuoja, atranda save, klajoja po pasaulį ir tik tada tampa savimi… iš pradžių jis yra niekas. Ir dar ilgai liks niekuo, kol taps tuo, ką iš savęs padarys.” Ši pozicija gana dažnai veda į pesimizmą, kas nutiko Sartre’o ir daugelio jo nuomonei pritariantiems žmonėms. Šis pesimizmas labai būdingas dabartiniam laikmečiui, nors palyginti dar neseniai jo nepalaikė žmonės entuziastingai žiūrėję į žmogaus pasiekimus, ignoruodami jo vidinio pasaulio tuštumą.

Iki šio amžiaus šeštojo dešimtmečio visuomenėje vyravo optimizmas dėl žmonijos ateities. Kiekvieno iš trijų pagrindinių požiūrių į žmonijos raidą šalininkai buvo visiškai įsitikinę, kad jų gyvenimo būdas bus vienintelis sėkmingas ir pagaliau nugalės. Tačiau per pastaruosius kelerius metus įvyko keletas dramatiškų pokyčių. Tik profesionalūs optimistai šiandien gali tvirtinti, kad aiškiai mato tolimesnę įvykių eigą. Nei politinė, nei ekonominė, nei net finansinė šiuolaikinio pasaulio struktūra neįkvepia ramybei. Anksčiau po ranka visada būdavo koks nors priešas, kurį buvo galima viską apkaltinti. Šiandien matome bendrą bejėgiškumą ir susirūpinimą dėl ateities. Niekas nėra visiškai tikras dėl karų ir revoliucijų pabaigos. Priešingai nei tikėtasi, po socialinių reformų neatėjo socialinė gerovė. Socialinė inžinerija išaugo iš tuščios vietos lyg muilo burbulas, o jos griūtis tapo vienu įspūdingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių. Mokslas apie elgesį, žmonių visuomenių tyrimas, programuojamas ugdymas, kompiuterizuota gerovė, socialinis tarpininkavimas – visos šios perspektyvios raidos kryptys iš esmės atvedė į aklavietę. Auganti karta blaškosi tarp narkotikų ir politinio protesto, nuo politikos – prie populiariosios muzikos, o iš ten – į dvasinius ieškojimus. Nieko nesigauna ir niekas nežino, kodėl. Keista, kad tai vyksta amžiuje, kuris didžiuojasi savo pragmatišku realizmu ir kai mokslo ir technologijų pažanga tarsi patvirtina žmogaus gebėjimą pasiekti viską, ko jis trokšta.

Žinoma, ši problema yra daug gilesnė ir rimtesnė, nei įprasta manyti. Per pastaruosius tūkstantį metų išorinis žmogaus egzistencijos vaizdas pasikeitė neatpažįstamai, o jo vidinė prigimtis išliko tokia pat paslaptinga ir nesuvokiama. Kol mes Vakaruose bandėme valdyti materialinį pasaulį, Rytų gyventojai uoliai skverbėsi į žmogaus gelmes ir todėl jie apie žmogų ir jo prigimtį žino daug daugiau nei mes, ir šia prasme mus galima vadinti „atsilikusia pasaulio dalimi“. Mes stengiamės pasivyti skolindamiesi psichologines technikas iš Rytų, kaip jie skolinasi iš mūsų technologijų pažangą. Taip darydami darome didžiausią klaidą, bandydami panaudoti technikas, apie kurių esmę arba „know-how“ neturime nė menkiausio supratimo. Mes netgi pradedame savotišką žmogaus inžineriją, visiškai nesuprasdami žmogaus.

Kažkaip mes visada praleidžiame didelę dalį žmogaus galimybių. Žmogus dažnai lyginamas su ledkalniu, kurio tik aštuntadalis matomas virš vandens. Netgi tie, kurie tiki žmogaus tobulumu, šiuo klausimu linkę užimti naivią, paviršutinišką poziciją. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad „nematomas žmogus“ yra ne tik milžiniško potencialo šaltinis, bet pastoviai ir visiškai nenuspėjamai veikia „matomą žmogų“. Taigi, jei vartojame žodį „dvasinis“, norėdami apibrėžti tą žmogaus prigimties dalį, kuri yra neprieinama įprastam stebėjimui ir analizei, tai „Dvasinę Psichologiją“ turime suprasti kaip žmogaus visumos, įskaitant potencialų žmogų ir tikrąjį žmogų, tyrimą. Šiuo požiūriu galima sakyti, kad žmonijos inžinerija Vakaruose žlugo, nes ignoravo dvasinę žmogaus pusę.

Tačiau visa tai nepaaiškina daugelio mūsų laikų „dvasinių“ judėjimų nesėkmės. Šioje knygoje bandžiau atsakyti į šį klausimą ir taip pat pasiūlyti būdą, kuris atitiktų mūsų laikų poreikius. Knyga paremta daugiau nei penkiasdešimties metų ieškojimų ir eksperimentų, kuriuos pradėjau daryti nuo tada, kai pirmą kartą pajutau, kad galiu egzistuoti už savo kūno ribų, rezultatais. Tai atsitiko, kai 1918 metų kovo 21 dieną vos nežuvau Vakarų fronte. Tą akimirką aš kartą ir visiems laikams supratau, kad žmoguje yra kažkas, kas nėra protas ir kūnas, kažkas, kas nepavaldus erdvės ir laiko apribojimams. Nuo tada šiuo keliu ėjau per daugybę šalių, o mano paieškose man padėjo daug mokytojų ir išmintingų žmonių. Turiu pasakyti, kad man labai pasisekė mano dvasinės aplinkos požiūriu. Be to, iš savo patirties sužinojau, kad dvasinis pasaulis nėra vienos religijos ar mokymo privilegija. Netgi tarp tokių tamsių sektų kaip Drūzai, Jazidai ir Ale-i-Haqq sutikau labai dvasingų žmonių. Tas pats pasakytina apie daugelį naujausių judėjimų, tokių kaip „Subud“. Galiausiai, didžiausią įtaką mano gyvenimui padarė George’as Gurdžijevas, o didžioji dalis dvasinės psichologijos, kuri bus aptariama šioje knygoje, pagrįsta jo mokymu.

Mano požiūriu, nuo pat pradžių svarbu apibrėžti psichinės patirties ir dvasinio tobulėjimo skirtumus. Mūsų sąmonės būsena dažniausiai svyruoja tarp miego ir pabudimo. Tik labai retai išgyvename ypatingos, išsiplėtusios sąmonės būsenos akimirkas ar net periodus, kai save ir visą pasaulį suvokiame iš visiškai neįprastos perspektyvos. Šios retos būklės žmogui dažniausiai palieka ilgalaikį įspūdį ir suteikia vilties prasiveržti pro įtemptą mūsų kasdienybės kokoną. Būdinga, kad tokios sąlygos dažniausiai yra nenuspėjamos, lydi stiprų stresą bei ligas. Be to, jas gali sukelti vaistai ir kitos dirbtinės priemonės, taip pat tam tikrų praktikų, tokių kaip badavimas, meditacija ir ilgalaikis miego trūkumas, naudojimas. Vėlgi, reikia pastebėti, kad tokios būsenos išgyvenime vienu metu gali dalyvauti daug žmonių, žinoma, jei jų dėmesys sutelktas į „kitą pasaulį“, kaip, pavyzdžiui, atgimusiųjų  sugrįžimas. Visi šie sąmonės pokyčiai gali būti priskiriami įvairioms nervų sistemos reakcijoms ir kraujo cheminės sudėties pokyčiams. Patys savaime jie neturi jokios dvasinės prasmės. Tačiau tai nereiškia, kad tokios sąmonės būsenos negali atsirasti dėl grynai dvasinių aplinkybių. Juos galima palyginti su simptomais, kuriuos gali sukelti įvairios ligos. Tuo pačiu metu tikrasis žmogaus dvasinis vystymasis tęsiasi už jo sąmonės ribų. Tai yra „supermentalu“, pasak didžiojo Indijos nacionalinio išsivadavimo kovotojo ir jogo Šri Aurobindo Ghosh. Kosminė sąmonė domino Vakarų mąstytojų protus nuo tada, kai Bouquet paskelbė savo nemirtingą, nors ir naivų, darbą. „Suprasti Dievą“ – tai dar viena viliojanti frazė, kurios nevalia atmesti. Žinoma, yra būsenų, kurios rodo dvasinį progresą, tačiau jos jokiu būdu nėra mūsų pastangų tikslas. Darome rimtą klaidą sutapatindami sąvokas „būsena“ ir „stadija“, sufijų terminologijoje – hal ir muqam. Taigi, mes galime patekti į aukščiausias sąmonės būsenas ir išlikti tokiais pat, kokiais buvome. Tai, kad įvairios sąmonės būsenos buvo supainiotos su būties transformacijomis, turėjo rimtų pasekmių. Pavyzdžiui, plačiai manoma, kad kadangi aukštesnės sąmonės būsenos yra būtent mūsų paieškų tikslas, konkretaus judėjimo reikšmė turėtų būti vertinama būtent pagal galimybę sužadinti šias būsenas savo pasekėjams. Kita pasekmė buvo prielaida, kad tikslas pasiekti aukštesnes sąmonės būsenas pateisina bet kokias priemones, įskaitant psichodelinių vaistų vartojimą. Visos šios idėjos liudija mūsų visišką neišmanymą dvasinio gyvenimo srityje. Dvasingumas pirmiausia siejamas su valios ir būties sąvokomis. Tai jokiu būdu nėra „Suvokimo durų“ atidarymas, kaip siūlė Aldousas Huxley ir daugelis kitų. Huxley gyvenimas susiklostė gana tragiškai. Pirmą kartą su juo susitikome 1933 m., kai jis nuolat dalyvaudavo Uspenskio pokalbiuose Londone. Paskutinį kartą Huxley mačiau prieš pat jo mirtį, kai jis prarado žmoną, regėjimą, namus, biblioteką ir, kas blogiausia, viltį suprasti gyvenimo prasmę. Aldousas nuėjo gana toli žmogaus problemos suvokime. Išleidęs savo knygą „Drąsus naujas pasaulis“ (Brave New World) ,  jis pirmasis pareiškė, kad „patirtis“ pati savaime gali nuvesti į aklavietę. Knygoje „Sala“ (Island ) jis parodė, kad gyvenimas gali pasiūlyti daugiau nei tik trumpalaikis žvilgsnis į „Amžinosios Filosofijos“ pasaulį. Tačiau Huxley’iui nepavyko paaukoti to, ką turėjo paaukoti, kad taptų šio pasaulio piliečiu. Tame glūdi pagrindinis intelektualiai gabių žmonių ribotumas. Jiems labai sunku suprasti „supermentalumo“ koncepciją iš esmės. Jie apeliuos į sunkiausias doktrinas, tokias kaip Vedantos monizmas, Huxley atvejis, bet neatsisakys tikėjimo, kad tiesa yra labiau prieinama intelektualiai gabiam žmogui nei paprastam žmogui. Intelektualui nepaprastai sunku suvokti gilią Kristaus teiginio prasmę: „… šlovė Tau, Tėve, dangaus ir žemės Viešpati, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir protingųjų, o apreiškei kūdikiams“. „Kūdikis“ sugeba įžvelgti „būtį“, o protingą žmogų traukia žinios!

Tikrųjų žmogaus ieškojimų tikslas – stabili, substanciali būtis. Mes esame tik vaiduokliškos, bekūnės dvasios, galinčios tapti tikromis būtybėmis. Per visą žmonijos istoriją tik nedaugelis žmonių turėjo pakankamai daug ryžto siekti tikslo, o taip pat  jautrumo, kad tą užduotį išspręstų. Tokius žmones teisėtai galima vadinti dvasiniais milžinais. Tačiau tikromis būtybėmis gali tapti ir žmonės, kurių dvasinis potencialas nėra toks didelis. Tam tikslui jie turi jausti didelį poreikį, o taip pat savarankiškai arba su pagalba iš išorės rasti būdą pasiekti savo tikslą.

Iki šiol visi mūsų samprotavimai praktiškai nenusisuko nuo ortodoksinės krypties. Visos religijos ir visi dvasiniai judėjimai teigia, kad žmogus gali būti perkeistas ir kad jo transformacija priklauso nuo jo paties tikėjimo ir to, kas jam svarbiausia. Paprastai čia pokalbis baigiasi. Ankstesni argumentai apie transformacijos būtinybę, šiandien yra visiškai nepriimtini. Induistų ir budistų išsivadavimo iš egzistencijos siaubo doktrinos skamba labai neįtikinamai tiems žmonėms, kurie laikosi egzistencijos, nes neįsivaizduoja nieko anapus jos. Tuo pat metu Krikščionių-Musulmonų doktrina apie prisikėlimą, po kurio seka amžina palaima arba amžina kančia, taip pat prarado savo patikimumą. Taigi, nors juokiamės iš sovietinės propagandos, kuri bando įrodyti valstiečiams, kad kosmonautai, pakilę į dangų, nerado Dievo, mūsų mąstymas beveik visiškai priklauso nuo laiko ir erdvės sampratos. Mes tikime, kad nirvana, dangus ir bet kokia realios egzistencijos forma apskritai turi būti „kažkur“. Taip pat nereikėtų dėti iliuzijų į pseudomokslą, kuris, remdamasis abipuse materijos ir energijos transformacija, „dvasinę energiją“ laiko vieninteliu egzistencijos pamatu. Tačiau mes vis dar galime pasikliauti šiuolaikiniu mokslu. Šiandien jis leidžia atsisakyti ankstesnio požiūrio į erdvę ir laiką kaip į talpą, kurios „ribose“ turi egzistuoti viskas, kas egzistuoja.

George Ivanovich Gurdjieff 1866–1877

Mintis, kad turime peržengti erdvę ir laiką, kad suprastume ką nors, įskaitant ir fizinį pasaulį, man kilo daugiau nei prieš penkiasdešimt metų. Netrukus po to pirmą kartą sutikau Gurdžijevą Konstantinopolyje. Iki to laiko jau buvau pasirengęs priimti, kad apsnūdusi egzistencija erdvėje ir laike yra tik atspindys to, į ką gali transformuotis mūsų esybė. Taigi man nebuvo sunku pereiti nuo matematinės fizikos prie Gurdžijevo kosmologijos. Per pirmąjį mūsų pokalbį su juo, princo Sabaheddino rūmuose Kuru Heshme, ant Bosforo sąsiaurio kranto, aš pasidalinau su juo savo išvada, kad amžinybė yra ne mažiau tikra nei erdvė ir laikas. Jo frazė visiškai pakeitė mano gyvenimo eigą: “Kokia nauda žinoti, kuo negali būti? Žinoma, yra aukštesnių dimensijų, bet tai mums nesvarbu, kol negalime jose gyventi.” Žinoma, aš jo paklausiau, ką reikia daryti. Jo atsakymas atvėrė man būties transformacijos idėją. Aiškiai supratau, kad nors ir galiu be galo plėsti savo žinias apie pasaulį, išliksiu toks pat žmogus, jei nepasikeisiu pats. Pažinojau save pakankamai gerai, tad mintis apie tai, kad „žinios  be būties“ – nenaudingos, man nebeatrodė keista.

Tai buvo mano ilgų tikrovės paieškų pradžia. Keliaudavau iš šalies į šalį, mokiausi pas skirtingus mokytojus. Mano ieškojimai atvedė į įvairius judėjimus, grupes ir bendruomenes, kurių kiekviena kažko išmokė. Ir vis dėlto per visas mano klajones Gurdžijevo „sistema“ arba mokymas buvo mano kelrodė žvaigždė. Būtent jis man suteikė didžiąją dalį to, ką šiandien laikau svarbiu norint suprasti „mūsų gyvenimo prasmę“.

Pats Gurdžijevas pradėjo ieškoti vienuolikos metų ir daug keliavo po Afriką, Europą ir Aziją. Jis atrado išminties mokyklų Turkijoje ir Tibete, o tam, kad įsisavintų mokymus, kai kuriais atvejais tokiose mokyklose tekdavo praleisti daug laiko. Bandžiau tyrinėti Gurdžijevo paieškas nuo pat jų pradžios ir esu įsitikinęs, kad jis atnešė į Vakarus viską, ko reikia naujam pasauliui sukurti.

Dvidešimt metų mokiausi pas Gurdžijevą ir Uspenskį, o paskui dar dvidešimt metų eksperimentavau su didelėmis ir mažomis grupėmis Coombe Springse, netoli Londono. Vienas iš šių eksperimentų tapo šios knygos pagrindu. Coombe Springsas buvo mano namai nuo 1944 iki 1966 m. Beje, 1948 – 1949 metais visą savo laisvalaikį leisdavau su Gurdžijevu Paryžiuje ir Niujorke. Tuo metu jis paskyrė mane „atstovu Anglijai“ ir patikėjo daug įvairių misijų. Tačiau, nors už didžiąją dalį savo dvasinės psichologijos esu skolingas Gurdžijevui, mano nuomone, kiekvienas žmogus turi susikurti savo „Žmogaus, Pasaulio ir Dievo“ vaizdinį. Toks vaizdinys, panašus į mozaiką, sudarytas iš fragmentų, ateinančių iš skirtingų šaltinių, sukuria  vieningą mūsų ieškojimų ir dvasinės patirties vaizdą. Net jei mums nepavyksta sukurti savo unikalaus pasaulio paveikslo, tas vaizdas, kurį priimame galų gale, tampa mūsų nuosavybe patvirtinta asmenine gyvenimo patirtimi.

Gyventi dvasinį gyvenimą yra daug sudėtingiau nei gyventi materialųjį gyvenimą, nes jis vyksta sferoje, kurios devynios dešimtosios yra už mūsų įprastos patirties ribų. Štai kodėl dvasingiems žmonėms taip reikia bet kokios apčiuopiamos pagalbos. O mūsų laikais itin sunku rasti dvasinį lyderį, kuris suprastų šiuolaikinio žmogaus poreikius ir sunkią jo padėtį.

Taip, apibūdindama savo gyvenimą, Šventoji Teresė, karmelitų reformatorė, ir didžioji mistikė ne kartą sakė, kad „vadovai, nieko neišmanantys apie dvasinį gyvenimą, eikvoja savo sielą ir kūną priešindamiesi pažangai“. Ji taip pat teigė, kad „tiems, kurie eina maldos keliu, dar labiau reikia vadovo nei kitiems, ir kuo didesnis jų dvasingumas, tuo didesnis šis poreikis“.

Šie vienos dvasingiausių iš šventųjų žodžiai dažnai priversdavo mane susimąstyti, kur šiandien turėtume ieškoti dvasinio vadovo. Tikrai buvo puikių mokytojų, tokių kaip šv. Kryžiaus Jonas, kurie paliko pilnus įkvėpimo nurodymus gyvenantiems dvasinį gyvenimą. Tačiau jų knygos skirtos vienuoliams ir atsiskyrėliams, kurių kelias labai skiriasi nuo paprastų pasaulio žmonių. Tuo pat metu visada buvo gana daug žmonių, kurių gyvenimą daugiausia lėmė dvasinės įtakos. Būtent jiems, kaip sakė Šventoji Teresė, labiau nei bet kam kitam reikia dvasinio vadovavimo. Šiandien išleidžiama daug įvairios ritualinės literatūros, tačiau ritualas nebūtinai reiškia dvasingumą. Be to, yra daug knygų apie religinės patirties psichologiją; ir vis dėlto tik nedaugelis iš jų kalba apie problemas, su kuriomis susiduria žmonės, savo prigimtimi siekiantys rasti Realybę paslėptą už išorinių formų. Tokie žmonės net ir įprastame gyvenime nepasitenkina vien sėkmingais veiksmais: jie nori tiksliai žinoti, kad jų veikla atitinka vertybes, kurių reikšmė nesikeičia nuo sėkmės ar nesėkmės priežasčių.

Būtent tokius žmones aš vadinu „dvasingais“.  Jie gali priklausyti tam tikrai religijai arba bando rasti tai, ko ieško, be jos pagalbos. Tačiau dvasingumo tapatinti su religingumu nereiktų. Žmogus, ieškantis mene tos savybės, kurios nėra jį supančiame pasaulyje, yra dvasingas žmogus, net jei ir neigia religiją. Tuo pačiu religingas žmogus, kuris stengiasi kuo geriau daryti tai, ko buvo mokomas, gali gerokai skirtis nuo aplinkinių gerąja prasme, bet tuo pačiu būti nedvasingu, tikrąja to žodžio prasme.

Prieš einant toliau, būtų naudinga pasakyti keletą žodžių apie „Dvasingumo“ sąvoką. Galiausiai neįmanoma apibrėžti, kas tai yra, nes dėl savo prigimties dvasingumas negali būti redukuojamas į žinojimą ar jokią žodinę formuluotę. Geriausia būtų sakyti, kad dvasia yra esminė visko, kas egzistuoja, savybė. Tam tikra prasme dvasingumą galima pavadinti „idealu“, slypinčiu už aktualizavimo. Tačiau terminas „esminis“ labiau tinka kalbant apie „egzistencinio“ priešingybę, tai yra, žinomą ir išmatuojamą mūsų patirties elementą. Tą patį galima pasakyti ir kitais žodžiais, skiriant dvasią nuo materijos. Mes darome daug klaidų, kai kalbame apie materiją, nes esame įpratę galvoti apie tai kaip apie statybinę medžiagą, iš kurios viskas šiame pasaulyje. Šiandien dauguma žmonių materiją supranta kaip energiją, nors mokslininkams, ypač fizikams, materijos klausimas yra didelis galvosūkis. Pati žodžių „materija“ ir „energija“ reikšmė per pastaruosius trisdešimt keturiasdešimt metų labai pasikeitė.

Taigi galime paguosti save tuo, kad sąvoką „materija“ ne lengviau apibrėžti nei „dvasią“. Neseniai fizikai priėjo prie išvados, kad materialumas yra reliatyvus, ir visiškai įmanoma, kad daugelis anksčiau „dvasinėmis“ laikytų savybių, tokių kaip jausmas, mintis ir net sąmonė, yra tik skirtingos materijos agregacijos formos ar laipsniai.

Gali atrodyti, kad beveik visą mūsų patirtį priskyriau materialiam pasauliui, nepalikdamas vietos dvasiai. Tai toli gražu tai nėra tiesa. Nematerialusis pasaulis savo turinio turtingumu jokiu būdu nėra prastesnis už materialųjį pasaulį. Jis atstovauja kokybės ir vertės sferai. Vertybės turi savo išskirtines savybes. Taigi grožis skiriasi nuo gerumo, elegancija – nuo ​​ekonomiškumo, o tiesa – nuo ​​teisingumo. Taip pat kiekviena vertybė skiriasi nuo kitų. Taigi, yra begalė pirminių ir išvestinių reikšmių derinių, kuriuos, sujungus į visumą, susidaro tai, ką aš vadinu „Vertybių sfera“.

Vertybių sferos turinį sudaro „dvasia“, taigi tai yra visų vertybių formų, tai yra visų įmanomų savybių, visuma.

Mano nuomone, dvasingumas yra santykinis tiek pat, kiek ir materialumas. Paukščių giedojimas pavasarį, trumpalaikis rudens saulėlydžio grožis, labdaros aktas, paveikslas, kuriame atpažįstame tikrą meno kūrinį, bet koks kasdienis sąžiningai atliktas darbas, „sielos virpėjimas prie pačių Rojaus vartų“ – visa tai žymi tam tikras dvasines savybes. Žinoma, visos šios savybės skiriasi viena nuo kitos, taip pat ir dvasingumo laipsniu.

Tačiau galite paprieštarauti, kad visi mano išvardyti reiškiniai yra tik materijos savybės. Šiuo požiūriu ir puikus menininko paveikslas, ir bjaurus raštas tėra skirtingi dažų ir drobės deriniai. Skirtumai atsiskleidžia tik mūsų požiūriu į juos, o mintys ir jausmai, kaip jau buvo sakyta, atrodo tiesiog ypatingos materijos būsenos. Taigi galiausiai viskas susiveda į materializmą.**

Toks įspūdis susidaro, jei apie šiuos dalykus mąstome vien iš „mokslo“ pozicijos. Tačiau pasaulis nesisuka apie (mokslo)  žinias. Negalime „žinoti“, kuris iš paveikslų yra tikras meno kūrinys: galime „spręsti“ apie jo kokybę pagal tai, kas mumyse skiriasi nuo žinių. Mes žinome apie materiją, bet apie dvasines savybes galime tik samprotauti.

Jei tai, vis dar, nėra visiškai akivaizdu, bent sutikime, kad savybes įžvelgiame jas matydami. Be to, prašau bent jau sutikti su nepriklausoma tikrovės savybių idėja. Jos  yra tikros, net jei nėra susietos su konkrečiomis materialiomis formomis. Pavyzdžiui, „gėris“ kaip savybė yra tikras ir bus tikras, net jei žemėje neliktų nei vieno gero žmogaus. Žinoma, galite tai laikyti visiška nesąmonė, tik prašau sutikti, kad dvasinių savybių tikrovė skiriasi nuo materijos tikrovės. Be to, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į dvasinių savybių reliatyvumą ta prasme, kad galime skirti „aukštesnes“ ir „žemesnes“ dvasines savybes.

Mums belieka tik nurodyti dar vieną aplinkybę, kad galėtume tęsti samprotavimus. Visos dvasinės savybės sudaro pasaulį arba atskirus pasaulius, kuriuos vadinsime tiesiog „dvasia“.

Galbūt norėsite manęs paklausti, prie ko čia Šventoji Teresė ir „dvasinis gyvenimas“. Tai nesunkiai suprastumėte, jei išstudijuotumėte  jos biografiją ir kitas knygas. Dvasiniu gyvenimu ji vadina norą tobulinti tą savybę, kuri „vidinį darbą“ paverčia pareiga. Tačiau siekis nėra privalomas. Mes gana lengvai galime atlikti savo pareigas be ypatingų pastangų, kurių reikia, jei norime atlikti įprastus reikalavimus be didesnių įsipareigojimų. Aš turiu omenyje kai ką kita. Tarkime, jūs kalbate su draugu apie dvasingumą, o jis sako: “Aš neturiu laiko toms nesąmonėms. Stengiuosi būti geras tėvas ir geras pilietis. Aš einu į bažnyčią, nes manau, kad tai teisinga, einu todėl, kad tai elgtis šiuolaikiniam žmogui yra protinga. Ir laikausi įsakymų. Jei bandyčiau daryti dar ką nors, turėčiau visą savo laiką ir energiją skirti tik tam, kas privalu.” Tokiu atveju negalėtumėte pasakyti draugui, kad jis klysta ir yra svarbesnių tikslų. Tai būtų nesąžininga, o jo atžvilgiu galbūt net neteisinga. Tuo pat metu jums asmeniškai viskas gali būti viskas kitaip. Galite būti labai jautrūs savo vidinėms problemoms, kurių kitas gali net nežinoti. Šios problemos, jei, žinoma, kalbame apie tikras problemas, yra susijusios su dvasine sfera. Tai buvo tie klausimai, kurie vargino Šventąją Teresę, kol ji galiausiai rado būdą, kaip juos išspręsti.

Esmė ta, kad tiems žmonėms, kurie bando rasti problemų „kokybė vardan kokybės“ sprendimus, labai reikia patarimų. Jiems neužtenka žinoti, „ką“ daryti. Jie bando išsiaiškinti atsakymą į klausimą „kaip“ jie turėtų tai padaryti. Šiuo atžvilgiu įprasta psichologija jiems netinka. Tačiau prie šios temos grįšiu vėliau. Kitaip tariant, noriu pasakyti, kad  „dvasinę psichologiją“ vadinu žmogaus tyrimu iš dvasios ir dvasinio gyvenimo „tikrovės“  taško. Tiriant žmones, kuriems rūpi dvasinės problemos, galima pagalvoti, kad su jais kažkas negerai ir juos reikia „gydyti“. Tokių žmonių tyrimą iš religijos perspektyvos galima vadinti „pastoracine psichologija“. Vėliau suprasite, kodėl sielovadą ir dvasinę psichologiją laikau dviem skirtingais požiūriais į žmonijos problemas. Ericas Frommas, su kuriuo susipažinau Meksikos mieste prieš penkiolika metų, atkreipė mano dėmesį į sielos ir pasaulio ligų skirtumus. Vienas iš jų susijęs su individo ateities viltimi, o kitas su viltimi ištaisyti pasaulio trūkumus. Egzistuoja adaptacinė psichologija ir tobulėjimo psichologija. Tikroji dvasinė psichologija grindžiama asmeninių, socialinių ir kosminių problemų sprendimą pasitelkiant Dievo valią.

Dvasinės psichologijos poreikis atsirado tuo metu, kai daugelis žmogaus psichikos tyrinėtojų perėjo nuo žmogaus tyrimo prie gyvūnų elgesio, kaip geresnio žmogaus supratimo būdo, tyrimo. Taigi etologija, viena iš jauniausių mokslo disciplinų, vos per dešimtmetį visiškai pakeitė mūsų supratimą apie gyvūnų gyvenimą. Nebegalime sakyti, kad sąvokos „žiaurumas“, „gyvūnas“ ir „gyvūnų instinktai“ skiria gyvūnus nuo žmonių. Nuostabūs tokių žmonių kaip Farley Mowat ir Muric tyrimai parodė, kad vilkų gaujos gyvenimas tam tikra prasme yra daug tvarkingesnis ir „humaniškesnis“ nei žmonių bendruomenių gyvenimas. Tinbergenas ir Wolfgangas Kohleris parodė, kaip primatų mąstymas skiriasi nuo to, kuo anksčiau tikėta. Daugelis etologų, ypač Konradas Lorencas, akcentavo gyvulišką žmogaus agresijos kilmę ir kitas žmogaus bei jo bendruomenių savybes. Tuo pat metu, nors visiškai pagrįstai telkė dėmesį į gyvūnines žmogaus prigimties sudedamąsias dalis, etologai ignoravo dvasinį jos aspektą, kuris skiria mus nuo gyvūnų. Tačiau tai nereiškia, kad turėtume pakartoti Kanto žodžius: „Žmogus yra pabaigos taškas. Mes galime klausti, kodėl egzistuoja gyvūnai, tačiau klausimas apie žmogaus egzistavimo priežastis yra beprasmiškas“ (Gurdžijevas savo paskaitose apie etiką, sukūrė visiškai priešingą požiūrį, teigdamas, kad pats svarbiausias klausimas: „Kodėl aš egzistuoju?“). Jeigu šis klausimas iš tiesų teisingas, tai atsakymo į jį reiktų ieškoti  už žmogaus ribų, o būtent dvasinėje sferoje. Žmogaus paradoksas yra tame, kad, nors jis turi dvasinę prigimtį, jis jos nepažįsta ir negali pažinti. Dvasinė psichologija apibūdina  žmogaus dvasinę prigimtį ir tuo pačiu nesumenkina jo gyvuliškos prigimties svarbos. Ji tiria žmogų kaip visumą, iš dalies pažįstamą, o iš dalies nepažinų  įprastais stebėjimo ir analizės metodais. 

Galbūt norėsite manęs paklausti, ar laikau save pakankamai kompetentingu rašyti „dvasinę psichologiją“. Neduok Dieve! Reikalas tas, kad mažai tikėtina, jog dėl patirties trūkumo galėčiau atsisakyti dirbti prie šios knygos. Priešingai, tiek daug mačiau, kad priėmiau savo neišmanymą šioje srityje kaip savaime suprantamą dalyką. Beveik visą gyvenimą paskyriau atsakymų į įvairius dvasinius klausimus paieškai ir jais pradėjau domėtis mažiausiai prieš šešiasdešimt metų. Praėjo beveik pusė amžiaus nuo tada, kai pradėjau tirti dvasinius klausimus su įvairiomis tyrėjų grupėmis ir tai darau iki šiol. Per tą laiką sutikau tūkstančius žmonių, kurie iš tikrųjų užsiėmė dvasinėmis paieškomis arba tikėjo tuo darbu. Daugelis iš jų man papasakojo apie savo problemas. Visa tai mane įtikino vienu dalyku: žmogaus paslaptis lieka paslaptimi. Galite padėti kitam žmogui pasinaudodami savo patirtimi arba tiesiog darydami gera, tačiau paslaptis lieka paslaptyje. Bėgant metams pamažu priėjau prie daugybės išvadų, kurios dažniausiai yra Gurdžijevo sistemos tyrimo rezultatas. Priėjau išvados, kad egzistuoja labai specifinė struktūra, kuri sujungia dvasinę ir materialią žmogaus prigimtį, nepažeisdama materijos ir dvasios reliatyvumo**. Medžiaga gali būti rupesnės arba smulkesnės agregacijos būsenos.  Be to, grubiausios jos formos apima matomą materiją, o subtiliausios formos – pojūčius, mintis ir sąmonę. Be to, dvasios reliatyvumas reiškia ir vertybių hierarchiją**. Jeigu dvasinis pasaulis nebūtų suskirstytas į „lygmenis“, tuomet nebūtų ko siekti; dvasinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės neturėtų prasmės. Kiek galiu pasakyti, ši dvigubo reliatyvumo samprata** šioje srityje anksčiau nebuvo iškelta ir ji man labai padėjo sprendžiant savo problemas ir padedant kitiems. Be to, supratau, kad jei psichologija „valios“ nelaiko realybe, visiškai kitokia nei materijos ir dvasios tikrovė, apie kurią negalima kalbėti ta pačia kalba, tai tokia psichologija gali labai toli nuvesti nuo tikrosios padėties. Būtent todėl, kad šiose idėjose radau sau dvasinę atramą, nusprendžiau pabandyti parašyti „dvasinę psichologiją“.

Prieš pereinant prie kitos temos, norėčiau nubrėžti aiškią ribą tarp psichologijos ir teologijos. Teologija tiria antgamtinę sferą. Bet kokia psichologija, dvasinė ar nedvasinė, susijusi su gamtos reiškiniais. Dvasia ir materija yra vienodai natūralios, tai yra, jos nėra Dievas, nors galime laikyti jas Dievo kūriniais**. Kalbėdamas apie antgamtinį veiksmą turiu omenyje tiesioginį Dievo įsikišimą į kūrybą, nė vienai sukurtai būtybei nesugebant suprasti jos esmės. Ji skiriasi ir nuo „dvasinio“, ir nuo „materialaus“ veiksmo. Antgamtinis veiksmas gali įvykti gamtoje ir dėl gamtinių sąlygų, tačiau jis skiriasi nuo natūralių procesų savo paslaptingumu ir nepaaiškinamumu gamtos dėsnių ir dvasios savybių požiūriu. Šiuo atžvilgiu, jei diskutuodami apie dvasinę psichologiją susidursime su antgamtiniu veiksmu, pabandysiu aiškiai parodyti, kad jis netelpa į jokios psichologijos rėmus. Esmė ta, kad jei antgamtinis veiksmas kyla tiesiogiai iš Dievo, tada tik Dievas žino, iš ko jis susideda, ir mes galime apie tai žinoti tik tada, kai Dievas mums tai apreiškia. Kitaip tariant, viskas, kas susiję su antgamtiškumu, gali būti žinoma tik kaip Apreiškimo rezultatas. Todėl, kadangi aš nepretenduoju į jokį Apreiškimą, šioje knygoje bus nagrinėjami tik natūralūs klausimai, išskyrus tuos atvejus, kai manau, kad galima kreiptis į šaltinius, pagrįstus Apreiškimu.

Jei mano dvasinės psichologijos struktūra beveik visiškai pasiskolinta iš Gurdžijevo, tai nemažą jos turinio dalį sėmiau iš kitų šaltinių. Nuo 1924 m. didelę reikšmę teikiu budizmo psichologijai, aprašytai Pali Pitakuose. Šį darbą studijavau pas Rhys Davies, kuri kartu su vyru atnešė šiuos senovinius tekstus į angliakalbį pasaulį. Pagrindinis tekstas yra Samana Fala Suttana, stulbinantis pasakojimas apie Šramanos gyvenimo vaisius. Kai pirmą kartą jį studijavau originale, buvau įsitikinęs, kad šis tekstas yra objektyvus dvasinio tobulėjimo per discipliną ir meditaciją aprašymas. Keturios Janos, arba aukštesnės sąmonės būsenos, tapo neatsiejama mano paties dvasinio kelio supratimo dalimi. Taip pat mokiausi sanskrito, kad įgaučiau Vedų ir Upanišadų dvasią, įskaitant Bhagavad Gitą. Po daugelio metų turėjau galimybę bendrauti su didžiausiu jogu Šivapuri Baba, kuriam buvo šimtas trisdešimt penkeri metai, kai pirmą kartą jį pamačiau. Jo trys kūno, proto ir dvasios disciplinos sudaro Upanišadų praktinės psichologijos esmę, ir aš panaudojau jas, kad užpildyčiau kai kurias trūkstamas Gurdžijevo sistemos grandis.

Tačiau iš islamo išmokau daug daugiau nei iš Vedantos ar budizmo. Daug metų gyvenau musulmoniškose šalyse ir sutikau daug sufijų arba dervišų. Galiausiai priėjau prie išvados, kad sufizmas buvo pagrindinis Gurdžijevo mokymo šaltinis ir kad šiandien jis labai aktyvus ir gali duoti pasauliui daug to, ko jam šiuo metu reikia. Už didžiąją dalį savo žinių apie sufizmą esu skolingas netradiciniam sufijui Hasanui Susudui, didžiojo Konevi palikuoniui, kuris buvo Jellaluddin Rumi bendražygis. Hasanas Susudas pirmą kartą papasakojo apie Khwajagan – nuostabią sufijų mokyklą, gyvavusią Centrinėje Azijoje nuo vienuoliktojo iki šešioliktojo mūsų eros amžiaus. Jos įpėdinis šiandien yra garsiausias iš visų sufijų ordinų – Naqshbandiyya, kurį XIV amžiuje įkūrė Bahaedinas iš Bucharos. Pats Hasanas laikėsi absoliutaus išsivadavimo doktrinos, dėl kurios jis buvo labiau panašus į budizmą nei į ortodoksinį mistinį tokių mokytojų kaip Ibn al-Arabi ir Jellaluddin Rumi sufizmą. Iš Hassano išmokau praktinių pratimų, įskaitant kvėpavimo kontrolę ir badavimą, kurie buvo pranašesni už viską, ką šiuo atžvilgiu gavau iš Gurdžijevo. Be to, turėjau galimybę pabendrauti su Syed Idries Shah, kurio, kaip rašytojo ir praktinio psichologo, įtaka Vakarų pasauliui aiškiai matoma jau šiandien. Shahas yra taip gerai žinomas dėl savo knygų, kad galiu tik pabrėžti jo indėlio svarbą suvokiant pavojų, kurį žmonijos ateičiai kelia „žmogaus inžinerija“.

Nuo 1957 iki 1961 metų dirbau Subude. Šios dvasinės krypties pavadinimas paimtas iš sanskrito kalbos: Subud yra Susila Budhi Dharma santrumpa, reiškianti „gera dvasinė disciplina“. Tačiau Subud iš esmės yra sufizmo vedinys. Jo įkūrėjas Bapakas Muhammadas Subuhas atvyko į Angliją 1957 m., nedidelės Gurdžijefo studentų grupės kvietimu. Juos labai domino tai, ką išgirdo apie Bapako mokymą, kuris buvo labai panašus į Gurdžijevo sistemą.

Visiems praktiniams tikslams Subud siūlo vieną techniką – latihaną. Tai dvasinis pratimas, tuo požiūriu, kad jis kyla ir nukreipiamas iš jėgos ar įtakos pozicijų, kurios  negali būti išreikštos materijos sąvokomis. Jo neįmanoma „paaiškinti“ abstrakčiai energijos transformacija.

„Latihan“ susideda iš dviejų dalių: atsivėrimo arba kontakto ir reguliarios praktikos. Kontaktas visada ir bet kokiu atveju užmezgamas per paprastą „prašymo ir priėmimo“ veiksmą. Kiekvienas, norintis gauti kontaktą, jį gauna po trijų mėnesių bandomojo laikotarpio, jei nėra kokių nors kontraindikacijų, pavyzdžiui, dėl psichikos negalios. Kontaktą perduoda jau jį gavęs asmuo ir taip įvyksta tam tikras įtakos perdavimas. Latihan praktika nereikalauja jokių kryptingų minčių, norų ar pastangų. Tai valios veiksmas, atliekamas vien tik ketinimu. Ketinimas savo ruožtu reikalauja ištikimybės „Dharmai“, tai yra, objektyviajai Tiesai.

1962 m. padariau išvadą, kad latihanas per daug ribotas savo veikimu, kad taptų visaverčiu gyvenimo būdu. Šią savo išvadą patvirtinau stebėdamas tuos, kurie tai praktikavo entuziaztingai ir su įsitikinimu. Laikui bėgant jų pačių regėjimo laukas labai susiaurėdavo stiprėjant prisirišimui. Taigi Subudas buvo paverstas dar vienu kultu panašiu į musulmonišką sektą. Tačiau mane domino ne dogmatika, o pats metodas. Kaip metodas, latihanas veikia sėkmingai, nors ir labai specifiniu būdu, atverdamas savojo „aš“  išorinės ir vidinės dalies kanalą. Tai gali užtrukti, daugiausia, nuo vienerių iki dviejų metų. Tiesą sakant, manau, kad pakaktų šešių-dešimties mėnesių, po kurių metodas nebeduoda rezultatų ir galiausiai pradeda kenkti. Latihaną rekomenduočiau ypač tiems, kurie perkrauti intelektualiniu darbu ir yra emociškai uždari.

Kita kryptis, kurios vystymąsi sekiau su dideliu susidomėjimu, buvo Transcendentinė meditacija, kurią į Vakarus atnešė jogas Maharishi Mahesh. Pirmą kartą jį sutikau 1959 m., bet mane tuomet sužavėjo Subud, kad nedrįsau praktikuoti šios meditacijos. Daugelis mano paties mokinių pradėjo ją praktikuoti ir aš mačiau aiškią jos naudą, ypač nervingiems, hiperaktyviems ir nekantriems žmonėms. Jie tapo ramūs ir daug geriau nei anksčiau susitvarkė su savo kasdiene veikla. Be to, nauda sveikatai taip pat buvo akivaizdi.

Galiausiai nusprendžiau pats imtis iniciatyvos ir praktikavau Maharishi meditaciją kaip savo disciplinos dalį. Ši meditacija apima mantrą, kuri tyliai kartojama krūtinėje, panašiai kaip rusų ortodoksų vienuoliai skaito širdies maldą. Iniciacijos sąlyga – pažadas neatskleisti mantros. Reikia pažymėti, kad Transcendentinės meditacijos metodas yra daug švelnesnis ir labiau kontroliuojamas nei Subud. Jis yra gerai žinomas visame pasaulyje ir yra natūralus bei veiksmingas būdas  sumažinti psichologinę įtampą bei pažadinti ryšį su dvasinio pasaulio tikrove. Jos vertę  pripažįsta net tie, kurie dėl savo savo religinių įsitikinimų skeptiškai vertino šį metodą. Be to, vienas iš patrauklių Transcendentinės meditacijos bruožų yra tai, kad ją galima praktikuoti vieniems arba grupėse ir ji nereikalauja didelio pasiruošimo. Dėl visų šių priežasčių metodas paplito gana greitai.

Tačiau transcendentinė meditacija yra gana ribota praktikos kryptis, nes ji nepaliečia visų žmogaus prigimties dalių. Visų pirma nemačiau jos praktikų ženklų sustiprinančių valią ir suvokimo augimą. Tačiau šios rūšies meditacija turi didelę vertę šiuolaikiniame pasaulyje. Esame pernelyg organizuoti, pernelyg įsitempę ir katastrofiškai stokojame tikėjimo. Labai nedaug kas gali paklusti griežtiems visiškos transformacijos reikalavimams. Tuo pačiu metu milijonai žmonių jaučia, kad jiems trūksta dvasinio darbo, kurį jie galėtų atlikti. Šia prasme Transcendentinė meditacija yra gana tinkama. Pirmieji jos rezultatai pasireiškia fiziologiniais pokyčiais. Pats Maharishi tai vadina nervų sistemos pertvarkymu. Šis apibrėžimas puikus tuo, kad pabrėžia žmogaus esaties vienybę: nervų sistemoje glūdi mūsų būties gelmės. Žmogaus tikrovė yra viena ir nedaloma. Pokalbiai su Maharishi, kurį labai gerbiu, man parodė, kaip gerai jis supranta skirtumus tarp prigimtinės ir dvasinės žmogaus būties aspektų.

Jeigu apie Subudą ir Transcendentinę meditaciją kalbame kaip apie natūralius metodus, skirtus pasirengimui dvasiniam darbui, tai ką daryti su tais judėjimais, kurie atvirai skelbia paties Dievo tiesioginę įtaką žmogaus sielai? Tarp jų pirmiausia yra Sekmininkų religija, kuri labai greitai plinta visame pasaulyje. Tiesiogiai ir iš pirmų lūpų patyręs šio ir panašių judėjimų vidinį veikimą bei išanalizavęs, priėjau išvados, kad čia veikia nors ir ne tyčinė, bet dalinė saviapgaulė. Dvasinis veiksmas gimsta „už proto“ ribų ir labai nelengva suprasti, iš kokio lygmens jis ateina. Dažniausiai žmonės nelaiko, kad dvasinis veikimas ateina iš viršmentalinio lygmens, arba priskiria jį daug aukštesniam lygmeniui, nei gali būti iš tikrųjų. Beveik visi dvasiniai veiksmai kyla iš mūsų pačių viršasmeninių struktūrų. Tik retkarčiais ar net netyčia žmogų paveikia aukštesnio lygio dvasinė jėga. Žmogus paprastai nepajėgus ištverti tiesioginį Dievišką veiksmą.

Šių dalykų nesuvokimo pasekmė  yra ta, kad žmonės pradeda nuoširdžiai ir sąžiningai aukštinti kokį nors mokytoją, judėjimą ar metodą į nederamą statusą. Ši situacija sukelia daugybę konfliktų. Be to, perdėtas viltis pakeičia nepagrįstas pesimizmas ir netgi ankstesnių požiūrių atmetimas. Dvasingi žmonės įgyja reputaciją kaip nepatikimi ir nesusiję su realybe. Tai ypač vargina mūsų laikais, kai žmonija patiria precedento neturintį dvasinio vadovavimo ir pagalbos poreikį.

Visa tai, kas išdėstyta iki šiol, suteikia mums stimulą studijuoti dvasinę psichologiją, tačiau nėra jokios garantijos, kad mūsų tyrimai duos patikimų ir veiksmingų rezultatų. Tik materialūs besikartojantys fenomenai skatina reguliarius mokslinius tyrimus. Kiekviena dvasinė veikla yra unikali, o kai ji gimsta aukštame lygyje, jos neįmanoma nuspėti ar pakartoti. Šią aplinkybę turi gerai suprasti kiekvienas, kuris imasi tyrinėti žmogų. Nesugebėjimas tai suprasti priveda prie daugybės bevaisių psichinių ir dvasinių reiškinių „tyrimų“.

Norint suprasti dvasinius veiksmus, būtina išsiugdyti gebėjimus, leidžiančius juos atrasti ir pajusti savyje. Stebint tokį veiksmą iš vidaus, atrandame, kad jis paklūsta tam tikriems gravitacijos ar entropijos dėsniams. Tuo pat metu, žiūrint iš šalies, jis atrodo dirbtinis ir neracionalus. Tačiau tai nereiškia, kad žmogaus protas yra visiškai bejėgis prieš dvasinį veiksmą. Mes galėtume įgyti daugiau supratimo, apsiginklavę  tinkamu metodu ir išmokę atlikti eksperimentus nesitikint gauti patikimų rezultatų. Šios knygos tikslas nėra ko nors išmokyti skaitytoją. Aš tiesiog bandau padėti jums mokytis iš savo patirties, atlikdamas savo eksperimentus.

Daugiau nei penkiasdešimt metų stebėjau dvasinių mokytojų darbą daugelyje šalių ir padariau išvadą, kad galima išskirti kelias pagrindines veikimo kryptis.

1 Trumpas susitikimas. Indijoje jis vadinamas Darshanu. Šventaisiais ar išminčiais laikomi žmonės dažniausiai leidžia lankytojams pasidalinti savo kompanija keletą minučių, o kartais leidžia pasilikti kelias valandas ar dienas. Kartais tokiu būdu galite pasiekti nuostabių rezultatų. Daugelis žmonių teigia, kad jų gyvenimas visiškai pasikeitė po vieno trumpo apsilankymo pas Šri Ramana Maharishi iš Tiruvanos. Mano gyvenimas patyrė visišką revoliuciją po vakaro, praleisto su Gurdžijevu 1920 m. spalį. Poveikis gali būti netikėtas vieno žvilgsnio ar prisilietimo rezultate. Be to, vienas atsakymas į užduotą klausimą gali nulemti viską. Tačiau tokių veiksmų rezultatai labai retai būna tikrai galingi ir ilgalaikiai. Dauguma piligrimų, aplankę šventąjį ar išminčių, jaučiasi sustiprinti ir padrąsinti, tačiau jų gyvenimas išlieka toks pat.

2. Organizacija su savo idėjų ir tam tikru sekėjų skaičiaus rinkiniu. Poveikis dažniausiai būna nuo kokio nors religinio ar nereliginio ritualo. Daug žmonių patenka į organizacijos, teigiančios  jog gali perduoti malonę arba, kaip sako sufijai, barakos, įtaką. Tokia veikla peržengia įprasto mokymo ar disciplinos ribas. Tam reikia tikėjimo tais, kurie perduoda ir tais, kurie priima. Nors negalima paneigti šio poveikio tikroviškumo, jam trūksta vidinio potencialo transformuoti žmones. Turime dirbti patys, ir tam reikia kitų žmonių pagalbos. Dažniausiai tokios organizacijos negali patenkinti atitinkamų reikalavimų ir suteikti reikiamą pagalbą. Ši aplinkybė kartu su bendru tikėjimo nuosmukiu yra pagrindinė priežastis, kodėl bažnyčios ir kitos religinės organizacijos šiandien yra nepatrauklios ieškantiems vadovavimo ir pagalbos.
3. Veikla siejama su kunigais, guru, šeichais ir dvasiniais lyderiais. Jie turi žinių, kurių dauguma kitų žmonių neturi dėl savo tinginystės ar galimybės jų gauti nebuvimo. Mokytojai bendrauja tiek su atskirais mokiniais, tiek su grupėmis. Šiuo atveju glaudus ryšys tarp mokinio ir mokytojo užsimezga tik tuomet, kai mokytojas neapkrauna savęs didele grupe. Dažniausiai mokytojai nėra kruopštūs savo veikloje, o mokiniai tokiose grupėse nenutolsta nuo organizuotų religijų sekėjų. Tam tikra prasme, ypač malonės atžvilgiu, jie gali būti net prastesnėje padėtyje. Išoriškai mokytojo „asmenybė“ pakeičia „baraką“, kurio šaltinis yra už žmogaus ribų. Anksčiau ar vėliau šaltinio netolygumas tampa akivaizdus ir mokinys lieka be nieko. Šiandien labai sunku rasti mokytoją. Manęs dažnai klausia, kaip atpažinti tikrą mokytoją. Visų pirma, niekada neturėtumėte priimti skubotų sprendimų. Jei jaučiate, kad „šito aš ieškojau, kad jis yra mano mokytojas“, palaukite ir patikrinkite savo išvadų teisingumą. Jei tavo jausmas buvo teisingas, tu savo nepaliksi. Be to, būtina atminti, kad pirmasis mokytojo požymis – savanaudiškų motyvų nebuvimas. Kiekvienas, kuris siekia asmeninės naudos, nesvarbu, pinigų ar valdžios, neturi teisės „lipti į lyderystės sostą“. Žinoma, mokytojas privalo turėti teorinių ir praktinių žinių, tačiau vien to neužtenka. Jis turi taip gerai pažinti save ir būti tokiu nuolankiu, kad aukštesnės energijos galėtų praeiti pro jį praktiškai be trukdžių. Apie visa tai galima spręsti pagal jo mokinius. Tikras mokytojas nepririša prie savęs mokinių, leidžia energijoms tiesiogiai juos veikti, o pats lieka nuošalyje. Netikras mokytojas savo mokinius laiko pajungtus sau.
4. Egzistuoja taip vadinamas „Ketvirtasis Kelias“, kurio pagrindinis tikslas – dirbti žmonijos labui. Čia mokymas yra antraeilis dalykas, ir galima net sakyti, kad mokytojų šiame kelyje nėra. Tuo pačiu Ketvirtasis Kelias yra labai reiklus savo keliamais reikalavimais stojantiems į jį. Juos galima išreikšti žodžiais: Tarnavimas, Auka, Supratimas. Tai tokia Gurdžijevo formulės mano interpretacija: „Sąmoningas darbas ir tikslinga kančia“. Tikra Ketvirtojo Kelio mokykla turi palaikyti ryšį su Aukštesniuoju Šaltiniu, kad gautų stiprybės ir vadovavimo. Tie, kurie eina šiuo keliu, turi būti pasirengę gyventi „pasaulyje, bet būti ne iš šio pasaulio“. Iš jų retai reikalaujama atrodyti kitaip nei kiti žmonės, tačiau jie turi būti kitokie. Tokios mokyklos vadovas turi gerai suprasti jam tenkančias užduotis, taip pat žinoti savo vaidmenį  dvasinėje savo laikmečio veikloje. Jis turi ugdyti savo mokinius taip, kad jie iš pradžių galėtų sėkmingai dalyvauti mokyklos veikloje, o vėliau, kiek sugeba, pradėtų savo veiklą Ketvirtajame Kelyje. Kiek žinau, terminą „Ketvirtasis kelias“ pirmasis pasiūlė Gurdžijevas, nurodęs neorganizacinės tarnystės žmonijai tradiciją, o taip pat su ja susijusius metodus. Pasak Gurdžijevo, Ketvirtasis kelias balansuoja tarp koncentracijos ir ekspansijos, priklausomai nuo pasaulio poreikių. Žmonijos istorija mums atskleidžia labai lėtą evoliuciją, vykstančią pagal įvairios trukmės ciklus. /…/

…būdamas septyniasdešimt ketverių, įkūriau mokyklą Šerborne, kur dabar rašau šią pratarmę. Mano darbo tikslas neturėtų kelti ypatingos painiavos. Pasauliui reikia apmokytų žmonių, gebančių veikti savo iniciatyva, gebančių sąmoningai dirbti ir kentėti. Šiuo atžvilgiu nusprendžiau viską, ką išmokau, perduoti tiems, kurie sugeba tai priimti.

Šioje knygoje aprašomas Kumbe Springse atliktas eksperimentas, kuris man labai padėjo ruošiantis į Sherborną. Tas metodas pasirodė esąs gana sėkmingas ne tik Sherborne, bet ir tiems žmonėms, kurie yra priversti dirbti savarankiškai.

Prieš pereinant nuo pratarmės prie pagrindinės knygos dalies, norėčiau parodyti dvasinės psichologijos reikšmę visos žmonijos likimui. Klausimas „Kodėl žmogus egzistuoja?“, kurį Kantas laikė beprasmiu, mums, priešingai, tampa pagrindiniu klausimu. Gurdžijevas jį suformulavo taip: „Kokia yra gyvybės Žemėje ir ypač žmogaus gyvenimo prasmė ir tikslas? Keista, kad šio klausimo nelaikome svarbiausiu iš visų klausimų. Jei matome kokį nors nežinomą sudėtingą mechanizmą ar įrenginį, tikrai norime žinoti, kas jis toks ir kam jis skirtas. Tą patį galima pasakyti apie viską, ką žmogus kuria. Gyvybė Žemėje yra gražiausias ir sudėtingiausias mechanizmas. Tačiau mes kažkodėl nebetikime, kad kažkas turėjo ją „sukurti“ ne tik tam, kad įsitikintume tokios nuomonės akivaizdžiu klaidingumu Kanto samprotavimuose, bet greičiau dėl jos nepagrįstumo ir bevertiškumo, apie ką galima spręsti iš Darvino darbų. Tikriausia tame yra priežastis, kodėl klausimas „Kokia yra visko, kas egzistuoja, prasmė“ išlieka mūsų dėmesio centre, net jei mes nebeklausiame „Kodėl Dievas sukūrė gyvybę Žemėje apskritai ir konkrečiai žmogų?

Neigdami gyvenimo prasmės ir tikslo egzistavimą, grįžtame į egzistencializmo kelią. Teigdami, kad mūsų gyvenimo prasmė ir tikslas yra išgyventi ir džiaugtis gyvenimu, mes atsiribojame nuo likusios gamtos, kurią šiandien aktyviai naikiname teršdami aplinką ir eikvodami jos išteklius. Nors mes galime ir nepritarti etologiniam požiūriui, pagal kurį žmogus yra gyvūnas visa to žodžio prasme, bet gamtos vienybės paneigti jau nebegalime. Gyvybė Žemėje yra vientisa ir nedaloma visuma, ir jei viena jos dalis kenčia, kenčia ir visos kitos.

Mes į situaciją žiūrime pro žmogiškus akinius ir mus domina tik žmogaus išlikimas, gerovė ir pažanga. Kai kurie žmonės netgi siūlo, kad tobulėjant kosmoso technologijoms vieną dieną paliksime šią apleistą ir negyvenamą planetą ir iš naujo sukursime žmonių civilizaciją kitoje Saulės sistemoje. Toks besąlygiškas žmogaus atsakomybės prieš Motiną Žemę neigimas mums turėtų atrodyti kaip baisi šventvagystė, bet taip neįvyksta, nes tikroji realybės samprata mums nesuvokiama. Mums neateina į galvą, kad ne Gamta egzistuoja tam, kad tarnautų mums, bet, priešingai, kad mes egzistuojame tam, kad tarnautume Gamtai. 

Puikus Gurdžijevo atradimas (pranešimas arba apreiškimas, jei norite) buvo Savitarpio Paramos Įstatymas. Jis suformulavo tai taip: “Kiekviena egzistencijos forma yra palaikoma kitų formų, o savo ruožtu turi palaikyti kitų formų egzistavimą. Mes negalime ignoruoti šio dėsnio, todėl mūsų gyvenimas turi tarnauti kaip atrama kitos formos egzistavimui.” Savitarpio Paramos Įstatymas tikrai tinka mūsų Saulės sistemai. Taigi, gyvybės egzistavimą Žemėje užtikrina Saulės energija, taip pat atmosferos, vandenynų ir žemės plutos dėka. Augalinė gyvybės forma, paversdama anglies dioksidą deguonimi, užtikrina savo ir visų kitų gyvybės formų egzistavimą. Ekologiniai tyrimai parodė, kaip glaudžiai tarpusavyje susijusios ir priklausomos visos gyvybės Žemėje formos. Mūsų užduotis  – generuoti energiją, reikalingą sąmoningos gyvybės Žemėje ir Saulės sistemoje, įskaitant Mėnulį, evoliucijai. Štai ką reiškia garsusis posakis: „Žmogus egzistuoja tam, kad pamaitintų Mėnulį“.

Gana sunku paaiškinti, ką tai reiškia. Būtina suprasti, kad egzistuoja aukštesnio lygio Intelektas nei žmogaus, atsakingas už egzistavimo tvarką, taip pat už Žemės ir Saulės sistemos progresą. Gurdžijevas juos vadino „šventaisiais asmenimis“, kuriems aš naudoju graikišką terminą „demiurgai“, žymintys jėgas, palaikančias pasaulį tinkamoje tvarkoje. Kad galėtų atlikti savo darbą, šioms jėgoms reikia tam tikros energijos, kurią žmogus gali generuoti sąmoningų pastangų dėka. Viskas, kas egzistuoja, generuoja tokias energijas, bet augmenija ir gyvūnai tai daro nesąmoningai ir automatiškai. Žmogus nuo jų skiriasi gebėjimu tai daryti sąmoningais  ir protingais veiksmais. Tai įmanoma dėl mūsų dvasinės prigimties. Teisingai ją naudodami mes ne tik atliekame savo pareigą gamtai, bet ir keičiame savo būtį. Šį „teisingą naudojimą“ Shivapuri Baba pavadino Shvadharma, Pak Subuh – Susila Buddhi Dharma, o Gurdžijevas  – Būtis-PartkDolg-Pareiga***, reiškiantis „sąmoningą veiklą ir apgalvota kančią“. Tai taip pat yra „mirtis ir prisikėlimas“ Krikščioniškoje tradicijoje.

Visi mokymai ir visos religijos teigia, kad šiame gyvenime iš žmogaus reikalaujama tam tikrų veiksmų, tačiau nė vienas iš jų dar nepaaiškino, kodėl ir kokiu tikslu. Gurdžijevas pasiūlė labai seną atsakymą į šį klausimą, kilusį net iš Zaratustros, bet kartu labai aktualų ta prasme, kad jis paliečia visas šiandienos žmogui rūpimas problemas. Mūsų planetos išsaugojimas yra šventa pareiga, o atlygis – geresnė mūsų palikuonių ateitis ir mūsų pačių nemirtinga egzistencija.

Šioje knygoje aprašiau kelis pirmuosius žingsnius kelyje į Shvadharma arba Being-PartkDolg-Duty. Supratę šio darbo principus ir patyrę, kaip tai gali pakeisti jūsų gyvenimą, pajausite jo skonį. Pamatysite, kad tai, ko iš mūsų reikalaujama, yra visiškai įmanoma ir kad tai vienintelis būdas gyventi oriai.

1. G. Bennettas   Šerborno namas   1973 metų balandžio 25 d

…………………………………………

* Čia, mano požiūriu, Bennettas daro nelemtą klaidą: tapatinti dvasią su materija – tiesiog nerimta. Tai yra ezoteriniai samprotavimai arba proto žaidimai; ir tuose žaidimuose „paskęsta“ visi dvasiniai teoretikai. Tai, ką kuria žmonės, nėra nuo Dievo…Užtai ir prikuria sau bėdų. 

** Taip pažymėjau tas vietas, kur Bennettas aiškiai nukrypsta „į lankas“. Ne tik Bennettas, ne tik Gurdžijevas, bet ir daugybė kitų tyrinėtojų ir net šių laikų kvantinių fizikų  –  didelei mano nuostabai taip ir nepamatė, kad ta jungiamoji „struktūra“ tarp dvasios ir materijos yra Šviesa-Dvasia (tos sąvokos tapačios, nes tai išplaukia iš Jėzaus Kristaus Mokymo). Neturėdamas argumentų, kuo pagrįsti VISKO vienybę, holistinį požiūrį į Visatą, Bennettas nukrysta net į materializmą arba pripažinęs „labai specifinės struktūros“, kuri apjungia dvasią ir materiją, egzistavimą“, Bennettas puola į dualizmo duobę…Celestinos pastaba). 

*** Sunku racionaliai paaiškinti tą keistą ir sudėtingą  Gurdžijevo sąvoką „BŪTIS-PARTKDOLG-PAREIGOS“ , kuri leidžia būtybei suvokti tikrąją tikrovę,  kuri  skirta „sąmoningam darbui ir sąmoningoms kančioms“. Ta sąvoka aiškinama taip:

“1. Vykdyti būties-Partkdolg-pareigą reiškia, kad mes neleidžiame intelektualinėms sąvokoms pereiti per mūsų protą mechaniniu būdu; kitaip tariant, mes suvokiame visus intelektualinius duomenis, kurie ateina į galvą. Kaip mes suvokiame tuos duomenis? Tai atliekama medituojant. Taigi, jei skaitome knygą, turėtume pabandyti ją medituoti.

“2. Turime suvokti visą savo Emocinio centro veiklą. Gaila matyti, kaip žmonės juda emocijų impulsu, visiškai mechaniškai, be jokios kontrolės. Taigi, mes turime suvokti visas emocijas.

“3. Motorinio centro įpročiai ir papročiai. Turime suvokti visą savo veiklą, visus judesius, visus savo įpročius ir nieko nedaryti mechaniškai.

„4. Turime tapti savo instinktų viešpačiais ir juos pažaboti. Turime juos suvokti nuodugniai, visapusiškai.

“5. Turime transmutuoti seksualinę energiją. Mes transmutuojame savo kūrybines energijas tam tikromis alcheminėmis procedūromis.

“Akivaizdu, kad mūsų gyvenimas klostosi harmoningai, kai tokiu būdu atliekame Kosminę Pareigą arba Būtį-Partkdolg-Pareigą ir gyvename harmonijoje su Begalybe, sutinkant su Didžiuoju Įstatymu. Taip galėsime sulaukti ekstazės kupinos senatvės, pasieksime meistriškumą ir tobulumą.” Samael Aun Weor ištraukos iš klaidingo penkių centrų veikimo…“ ( Galvą nusisukti galima nuo tokių ezoterinių terminų, kuriuos būtų labai lengva pakeisti žodžiais – Dievas, Dvasia, Palaima, Išmintis…)

FILOSOFAS TURI ATVERTI AKIS ŠVIESAI

Kai 2010 metais Vilniuje, knygų mugėje, lankėsi lietuvių kilmės JAV filosofas ir rašytojas Alfonso Lingis, pristatydamas savo fotografijų knygą pasakė svarbius žodžius: „Žmogus, norintis suprasti savo būtį, turi atverti akis šviesai“.

Fotografijų albumą „Prisilietimas“ kartu su autoriumi pristatęs filosofas Arvydas Šliogeris tada pritarė kolegai, sakydamas, kad „Vakarai išgyvena intelektualinę degradaciją, nes ten nebeliko filosofų, kad dabartiniai filosofai yra trečiarūšių tekstų komentatoriai, rašantys knygas apie knygas“, bet A. Lingį jis apibūdino kaip vieną iš rimčiausiųjų filosofų, rašančių apie savo patirtį, kas šiais laikais yra itin retas reiškinys filosofijoje. Iš tiesų, A. Lingis prisipažino, kad nemėgsta didmiesčių, kad „bėga“ į senųjų civilizacijų liekanas, apkeliauja viso pasaulio džiungles ir bendrauja su „tikraisiais, nesugadintais žmonėmis“, kuriuos mums įprasta vadinti „laukiniais“. Jis pasakojo, kad keldavosi anksti ryte, kad pamatytų ryto šviesą. Jis dievino miglą, rūką ir lietų ir teigė, kad „tik tada, kai žmogus išmoks pamilti kiekvieną savo kūno dalį, jis pajus tikrąjį ryšį su gamta, supras, kad yra tobulas sutvėrimas“.

Šliogeris didmiesčius nedvejodamas pavadino „planetos vėžiu“, kurio metastazės anksčiau ar vėliau suris visą planetą, o A. Lingį įvardijo kaip kosminės bendruomenės, kurioje visi gyvi sutvėrimai yra lygūs vienas kito atžvilgiu, narį.

Reikia pasakyti, kad gal ne viską žinojo mūsų drąsiakalbis profesorius A. Šliogeris, bet per paskutinius du dešimtmečius užaugo ne vienas mąstytojas, o nauja karta „filosofų gamtininkų“, kurie, susibūrę į mokslines bendrijas, ne tik sukūrė naują, savitą filosofiją, ne tik atgaivino „laukinių“ žmonių pasaulėjautą, įsigilino į praeities epochų Visatos sampratą, bet ir surišo visas tas seniai scientistų „subrokuotas“ žinias pagrįstas mitais į nuoseklią sistemą. Jie įrodė, kad mituose slypi daug mokslo ignoruotų tiesų. Dar daugiau: mitinis mąstymas, anot jų, rodo naują seną kelią į teisingą, harmoningą Visatos ir žmogaus santykį.

Kadangi ir aš šiek tiek filosofė, tai negaliu sakyti, kad visiems minėtų autorių teiginiams pritariu. Juk kritikuoti lengva, kai dideli darbai kitų rankomis atlikti…Čia tokai autoironija.

Iš tiesų, mes visi esame savo sąmonės lauko šeimininkai ir patys negalime vienu ypu to „lauko“ pakeisti. Visi esame riboti. Aš negaliu sakyti, kad grįžimas atgal, į pagoniškus laikus – geras sumanymas. Lietuvoje jau įteisinta pagonybė. Kurgi ji mus kreips? Žinoma, mes neatgaivinsime viso jos turinio. Tas nedidelis būrelis žmonių nepajėgus išspręsti šiuolaikinės civilizacijos problemų, užgulusių ir kaimą, ir miestą. Bet ramiame kontekste, galima kalbėtis ir analizuoti: „Ką gi mes galėtume pakeisti, kad būtų daugiau Dvasios, o ne proto tironijos?“ Ir tam pokalbiui reikia sukviesti visas Lietuvos pajėgas, be politinio dūmo, švarioje aplinkoje…

Manau, kad pirmoji tokio galimo pokalbio tema būtų švietimas. Ir tada tą temą skaldyti „gabaliukais“ ir juos dalykiškai analizuoti ieškant sprendimo resursų, idėjų ir galimybių.

Kas ne kas, o mokykla vaikui, augančiam jaunimui, daro didžiulę įtaką. Kokius vadovėlius jiems paruošime, – tokią jų pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą išugdysime.

Mums reikia atsinaujinti. Kas supranta to atsinaujinimo turinį, – tas turėtų prisidėti prie naujos švietimo programos kūrimo. Čia gali vykti tam tikra kova, tarp scientistų, kurių vis dar apstu senajame pozityvizmo laikų ideologijos lauke, ir dvasininkų, tai yra žmonių, kurie į žmogų žiūri kaip į dvasinę, o ne biologinę būtybę.

Atradus bendrą kalbą, vadinamą konsensusą, galima sukurti daug gėrio ir išvaduoti švietimo sistemą iš sąstingio ir pastūmėti ją dvasios stiprinimo link.

Pagrindinis reikalavimas naujajai Programai būtų ne tik protinio ( mąstymo) ugdymo programa (žinios), bet ir dvasinio ugdymo patirčių diegimas. Tai sudėtinga, bet išsprendžiama. Reikia tik geraširdiškumo. O jo, deja, įsigyti už pinigus, neįmanoma. Čia reikia įdėti Širdies darbo.

APIE VIENĄ DRĄSŲ IR LAISVĄ MĄSTYTOJĄ

Pristatant šį rašytoją, kuris užkariavo europiečių širdis mūsų gyvenimo būdo kritika, norisi paliesti bene opiausią mūsų pasaulio bėdą – švietimą. Tikrai, esu giliai įsitikinusi, kad švietimas yra didžiausia šio pasaulio bėda. Visi skuba gyventi “kaip dievas duos“, t. y. belekaip. O kur tai nuveda?…Mokytis mąstyti ne kiekvienas nori. Tai sunku. Geriau „griebti gyvenimą“ už pavadžių ir joti… Byung-Chul Hanas, korėjietis gyvenantis ir filosofiją dėstantis Vokietijoje nuo 22 metų, jums pasakys: Ne. Taip gyventi netinka. Jo įžvalgų mastas  – tikrai įspūdingas. Paliečia kiekvieną mūsų nykios būties kampelį.  Byung-Chul Hanas tapo populiarus po eilės jo knygų vertimų į lietuvių kalbą ( dėkui prof. T. Sodeikai).

Byung-Chul Hanas

Taigi, jauni žmonės renkasi studijas, kad galėtų užsidirbti kuo daugiau pinigų. Dvasiškai vertinga profesija neduos pelno ir teks skurdžiai gyventi. Drąsūs žmonės yra filosofai ir menininkai, – jie pasaulyje jaučiasi jaukiau, įdomiau. Jiems kvieti lysti į pasaulio gelmes ir ieškoti magiškų vaizdinių bei idėjų. Tačiau ir filosofijoje daug pavojų. Galima įklimpti į svetimų minčių spąstus ir nieko naujo gaivaus nesugalvoti. Šių laikų filosofija yra tik amatas: perteikti kitiems senas žinias. Mąstyti pačiam nebūtina. Gilūs mąstytojai dabar retenybė, bet pasitaiko unikumų…

Vienas iš jų – minėtas korėjietis Byung-Chul Hanas. Jis gyvena Vokietijoje nuo 22 metų (gimęs Korėjoje). Jis tapo šiuolaikinės minties žvaigžde išleidęs knygą „Perdegimo draugijos“ (2015). Iš visų jis išleido keletą knygų ir visos susilaukė didžiulio susidomėjimo. Jos visos atspindi mūsų laikų dvasią. Hanas tiesiog skrodžia visiškai išdegusią visuomenę, pripildytą išsekusių žmonių, kurie išnaudoja save darbe ir optimizuoja laisvalaikį pasinerdami į mobiliuosius telefonus.

Jis išplatino (tiksliau kiti už jį, nes jis net interviu duoti vengia) keletą taiklių minčių ir tapo garsus. Jo filosofavimai ir gyvenimo būdas yra darnūs iki smulkmenų…Protestuodamas prieš visų kitų įpročius, jis nutarė gyventi „atvirkščiai“. Kai kiti ką nors daro, pvz., eina į bažnyčią melstis, jis eina į bažnyčią, kai kiti iš jos išeina. Jis yra dievobaimingas, – norėjo tapti net teologu. Jis laiko save krikščioniu. Jis užsiima sodininkyste, vaikšto po kapines, nes ten tylu ir ramu. Jis miega dienos metu, o naktį dirba, skaito, groja pianinu. Galima jam pavydėti tokios laisvės. Laisvė jam svarbiausias dalykas gyvenime. Todėl jo mintis, kad kapitalizmas pasisavino mūsų laisvę yra iš tiesų taikli ir aktuali. Tiesa, jis sakė šiek tiek riebiau: „Mes tikime, kad esame laisvi, bet esame kapitalo lytiniai organai.“

Byung-Chul Hanas yra lėto gyvenimo siela, šiek tiek ekscentriškas. Jis daro tai, ką nori, nes gali (jam labai pasisekė), ir todėl, kad tokį požiūrį į egzistenciją mato kaip politinį veiksmą. Kadangi pasaulis pasirinko neteisingą kelią, – jis eina priešinga kryptimi. Jis teigia, kad žmonės yra smurtautojai: jie ardo gamtą. Joks gyvūnas nesmurtauja su gamta, išskyrus žmogų. Žmogus kenkia tam, kam yra skolingas už savo gyvybę. 

„Ir kaip tu gali pabėgti nuo šio aukštyn kojomis apversto gyvenimo? – klausia Hanas. Belieka „gyventi atvirkščiai“.

Žurnalistai rašo, kad Hanas yra gana vienišas žmogus. Jis gyvena savo kūrybos burbule. Jis turi išmanųjį telefoną (savo anatemą*), bet juo beveik nesinaudoja. Jis beveik niekada neatsiliepia, kai kas nors skambina. Jis jį naudoja, kad teisingai klasifikuotų savo sodo augalus. Jis nemėgsta per daug bendrauti su kitais, todėl duoda labai mažai interviu.

Kalbėdamas apie seksualinės prievartos atvejį, kuris buvo apėmęs Ispaniją, po to, kai futbolininkę Jenni Hermoso jėga pabučiavo Ispanijos futbolo federacijos prezidentas, laimėjęs 2023 m. FIFA moterų pasaulio taurės finalą. Viename interviu „El Pais“ žurnalistui jis sakė: „Vertinant tą bučinį filosofiškai, – tai nebuvo bučinys…Tai buvo smurtas. #MeToo judėjimas buvo geras. Kovoti su seksualiniu smurtu yra gerai. Tačiau dabar šis judėjimas prieš seksualinį smurtą virto smurtu. Jis sunaikino erosą, sunaikino gundymą. Pažįstu daug aktorių, kurios yra labai nepriklausomos, ir daug feminisčių, kurios atmeta #MeToo judėjimą, nes jis sunaikina viliojimą.

Klausytis Hano pasakojimo – vienas malonumas. Jis prisimena tėvus. Korėjoje jis studijavo metalurgiją ir turėjo apgauti savo tėvus, nes jie nebūtų leidę man studijuoti filosofijos. Tačiau jis išvyko studijuoti filosofiją į Vokietiją, pasakęs kad vyksta į užsienį tęsti technikos studijų. „Niekada nemačiau, kad mano tėvai skaitytų knygą. Aš esu mutacija. Mano tėvas buvo statybos inžinierius; Korėjoje jis pastatė daug užtvankų ir metro“. Kaip Vokietija jį patraukė? Vieną dieną, kai jam buvo 16 metų, jo mama namo parnešė keletą Bacho plokštelių. „Klausydamas jo, pajutau, kad Vokietija yra mano dvasiniai namai“. Štai kaip žmogus atranda Savo Kelią. Muzikos garsas, netikėtai galvoje gimusi mintis gali apversti likimą aukštyn kojomis. Mes esame tikri, kai esame jautrūs ženklams, simboliams, kaip Dievo vaikai.

Hanas studijavo filosofiją Paryžiuje ir dėstė Jacques’ą Derrida. Tačiau Hanas sako, kad jo mąstytojai yra Emmanuelis Levinas, Walteris Benjaminas (dažnai cituojami naujoje knygoje) ir Simone Weil, kuri dabar, matyt, gyvena jame. Hanas juokauja: „Simone Weil neseniai įsikėlė į mane ir nuolat su manimi kalbasi. Tai nėra atsitiktinumas, nes ji mirė rugpjūčio 24 d., prieš 80 metų. Ji vis dar gyva ir su manimi kalbasi, aš palaikau su ja vidinį dialogą. Jaučiuosi kaip Simone Weil reinkarnacija“.

O, beje, Simone Weil dalyvavo De Golio pasipriešinimo judėjime, savo raštuose atvirai laikėsi antinacistinės pozicijos ir gyveno siekdama socialinio teisingumo. Ją domino darbo prasmės ir orumo klausimas. Ji kėlė mintį, kad reiktų sukurti tokį politinį režimą, kuris „nebūtų nei kapitalistinis, nei socialistinis“. Hanui jos mintys artimos.

Pokalbis su Hanu išryškino, kad išsilavinęs, jautrus žmogus, neprilipęs prie žiniasklaidos turinio ir mobilaus telefono, gali išsaugoti sielos natūralumą, siekį gyventi Gamtoje, kur nėra smurto, tačiau toks žmogus kenčia, sunkiai pakelia „kapitalizmo“ idealus ir santykius.

Matyt, ateina laikas keisti žaidimo taisykles….Ir Hanas ne vienas TAIP mąsto. Apie kitus – vėliau.

Skaitykite, studijuokite Byung-Chul Hano knygas…

Ir dar norisi pridėti vieną mintį apie švietimo reikalus. Hano, svetimtaučio, gyvenančio Vakarų Europoje, patirtis aiškiai parodo, kas Vakaruose kažkas negerai. Dekartiškoji civilizacija neišugdė sąmoningų piliečių, atsakingų ir jautrių kitam žmogui, Gamtai, Kosmosui, Pasaulio Sielai, kurie mus pagimdė. Galima tai vadinti Dievo vardu. Švietimas turėtų būti pakeistas iš esmės. Be ideologinio smurto, be jokių -izmų ir represijų. Tik su Meilę augančiam nepatyrusiam Žmogui. Ne vaikui. Vaikas yra Didis Žmogus, nesuteptos sielos ir proto. Mes juos gadiname ydingu „švietimu“. Taigi, atimti iš žmogaus Dievo duotą Laisvę  – nusikaltimas. Nebūtų pasaulyje tiek daug bėdų, jei švietimo sistema būtų sprendžiama atsižvelgiant į Žmogaus sielą.  Ne tik protą.

…………………..

*Anatema– klaidatikių atskyrimas nuo krikščionių bendruomenės (bažnyčios), prakeikimas, bažnytinė bausmė, griežtesnė nei ekskomunikacija. Buvo praktikuojama Viduramžiais visose krikščioniškose konfesijose.

BERNARDO KASTRUPAS

“REALYBĖ IŠ ESMĖS YRA PSICHINĖ”

Jei šis kvantinis mokslininkas, filosofas ir kompiuterių inžinierius yra teisus, materializmas tampa nesvarbus. Jo darbas yra ne kas kita, kaip filosofinė revoliucija: vadinamas “objektyviu idealizmu”, šis požiūris radikaliai keičia mūsų mąstymą apie save ir visatą. Reikia laiko, kad įsisavintume Bernardo Kastrupo (Bernardo Castrup) filosofiją, pateiktą knygose “Pasaulio idėja”, “Daugiau nei alegorija: apie religinį mitą, tiesą ir tikėjimą”, “Kodėl materializmas  – niekalas“ ir kituose kūriniuose, tačiau stengtis verta. Kaip analitinis idealistas, Kastrupas teigia, kad sąmonė yra ontologinis pamatas, tikrovės pagrindas. Visa Visata yra nedalomos, instinktyvios sąmonės projekcija, kaip ir sapnai yra mūsų miegančio proto projekcijos. Kastrupas gina filosofinį idealizmą pilniau ir logiškai pagrįsčiau nei bet kas kitas iki jo.

Kaip mokslininkas, dirbęs CERN (Europos branduolinių tyrimų organizacijoje), jis yra gerai pasirengęs įrodyti, kaip kvantinė fizika dera su idealistiniu modeliu. Pakeldamas diskusiją tarp materializmo ir idealizmo į naują lygmenį, jis, remdamasis įrodymais, teigia, kad “iš pažiūros objektyvus pasaulis, kuriame gyvename, yra panašus į transpersonalinį sapną: stalai, kėdės, žvaigždės ir galaktikos, kurias jame suvokiame, neturi egzistencijos, nepriklausomos nuo mūsų proto”. Jei Kastrupas teisus, tai materialistinė hipotezė prarado savo vertę. Jo darbas siūlo ne ką kitą, kaip Koperniko revoliuciją – visišką mūsų mąstymo perversmą apie save ir savo pasaulį.

Danielis Pinchbeckas: Trumpai apžvelgsime jūsų kelionę.

Bernardo Kastrupas: Iš esmės užaugau mokslo pasaulyje. Į universitetą įstojau būdamas 17 metų. Būdamas 22-ejų baigiau studijas ir gavau pirmąjį darbą CERN Šveicarijoje, ATLAS eksperimente, kuris gyvuoja jau 10 metų, bet mes buvome tie, kurie jį pastatėme. Iš ten pakilau į aukštųjų technologijų pasaulį, dirbdamas su dirbtiniu intelektu ir perkonfigūruojamais procesoriais. Turiu kompiuterių inžinerijos daktaro laipsnį, tačiau darbas dirbtinio intelekto srityje kelia  klausimą, kas yra protas. Juk jūs kuriate sistemą, kuri yra tokia pat protinga kaip fizikas, kad vertintų produktus, pagamintus branduolinio sprogimo ar dalelių susidūrimo su detektoriumi metu. Taigi, jei ji  protinga, ko trūksta, kad ji taptų sąmoninga, kad jos protas įgytų patirties? Apie tai galvojau keletą metų. Atsitrenkiau į sieną, nes netrukus tapo aišku, kad ir ką darytum, gali keisti tik funkciją ir struktūrą, ir nė viena iš tų funkcijų neturi nieko bendro su patirtimi. Tada supratau, kad savo samprotavimuose suklydau. Turėjau atsekti savo žingsnius atgal ir rasti tašką, kuriame padariau nepagrįstą prielaidą.

D.P.: Kokia buvo ši neteisinga prielaida?

B.K.: Nepagrįsta prielaida buvo, žinoma, nuostata, kad sąmonė yra kažkas, ką reikia sukurti, o ne laukas, kuriame viskas iš tikrųjų yra sukurta, kur viskas iš tikrųjų vyksta. Kai priėjau prie šios išvados, keletą metų praleidau bandydamas pertvarkyti savo pasaulėžiūrą taip, kad ji būtų nuosekli, viduje nuosekli ir suderinta su empiriniais duomenimis, kad mano galvoje gimtų kitoks pasakojimas, kuris mane surištų su pasauliu ir kitais žmonėmis. To rezultate gimė filosofija, kurią propaguoju beveik 15 metų.

JP: Man įdomu, kaip įvyko susirėmimas su dirbtiniu intelektu, kai vienas “Google” darbuotojas pareiškė, kad jo dirbtinis intelektas tapo protingas. Jūs teigėte, kad jei viskas yra vieningo sąmonės lauko išraiška, tai dirbtinis intelektas irgi yra to vieningo lauko išraiška. Bet aš manau, kad klausimas yra tame, ar dalis tos struktūros gali tapti sąmoninga ir suvokti, kad ji turi valios laisvę ir beveik sielą ar dvasią. Ar kažkas panašaus įmanoma su dirbtiniu intelektu?

B.K.: Ne. Manau, kad pasakymas, jog viskas yra sąmonė, nereiškia, kad viskas yra sąmonė remiantis savo asmeniniu požiūriu. [Jis laiko butelį] Nemanau, kad šis vandens butelis yra sąmoningas. Tiesą sakant, nemanau, kad vandens butelį apskritai galime išskirti kaip Visatos dalį. Tai nominali negyvos Visatos išpjova, kurią patogumo dėlei vadiname “buteliu”, bet kur baigiasi butelis ir prasideda atmosfera? Kur baigiasi upė ir prasideda vandenynas? Nemanau, kad silicio kompiuteris yra sąmoningas ta prasme, kad jis turi savo privatų, sąmoningą požiūrį, tačiau kompiuteris egzistuoja subjektyvumo lauke, kuris yra jo paties prigimties pagrindas. Jis yra to subjektyvumo lauko aspektas, tačiau jis neturi savo asmeninio, subjektyvaus požiūrio. Manau, kad jį turi tik gyvos būtybės. Manau, kad gyvos būtybės yra disocijuoti šio plataus subjektyvumo lauko aspektai, ir dėl šios disociacijos mes turime privačius, sąmoningus požiūrius.

DP: Taigi jūs matote aiškus skirtumus tarp gyvų ir neorganinių būtybių?

B.K.: Tai akivaizdus skirtumas. Būtent todėl, kad gyvename mechanicistinėje kultūroje, bandydami viską paaiškinti mechanicistinėmis metaforomis, nematome ryškaus, akivaizdaus skirtumo tarp neorganinių būtybių ir gyvų organizmų, kuriuose vyksta medžiagų apykaita. Metabolizmas yra labai specifinis, unikalus procesas gamtoje. Baltymų reakcijos, transkripcija, ATP sintezė ir skaidymas, mitozė – visa tai yra unikalūs gyvenimo reiškiniai. O silicio kompiuteris – visai kas kita. Jame nėra medžiagų apykaitos. Tiesą sakant, tai yra išgarbintas kalkuliatorius. Visa ši isterija apie tai, kad dirbtinis intelektas tampa sąmoningas ir įkelia savo mintis, kad gyventumėte amžinai, kaip “Westworld‘e”, “Ex Machinoje” ar “Black Mirror” – šie žiniasklaidos dirbtinai išaukštinti produktai sukuria tikėtinumo jausmą tam, kas iš esmės yra absurdiška. Galiu atlikti inkstų modeliavimą šiame Apple iMac, kuris yra prieš mane iki molekulinio lygio. Tačiau imitacija nėra tas pats, kas imituojama. Kalbant apie sąmonę, žmonės galvoja, kad jei mes tiesiog sumodeliuosime informacijos perdavimo modelius žmogaus smegenyse, mes kažkokiu būdu gausime sąmoningą būtybę. Tai panašu į galvojimą, kad jūsų kompiuteris šlapinsis ant jūsų stalo, nes imitavote inkstus.

D.P.: Daug kas galvoja, kad dirbtinis intelektas nuolat plečiasi į sritis, kurios, mūsų manymu, buvo grynai žmogiškos. Prieš daugelį metų kalbėjausi su Gariu Kasparovu, kai jis buvo pasaulio šachmatų čempionas. Tuo metu jis vis dar buvo geresnis už bet kurį kompiuterį, tačiau jis vis žiūrėjo į 80-ies judesių pabaigos žaidimą, kurį sprendė kompiuteris, ir manau, kad jis staiga suprato, kad jo laikas baigiasi. Dabar “Midjourney” ir “OpenAI” dėka matote, kad net žurnalistika taps lengvai kuriama, galbūt dirbtinio intelekto pagalba. Visokios kūrybinės veiklos, muzika ir taip toliau… Atrodo, kad dirbtinio intelekto šešėlis kabo virš pasaulio.

B.K.: Manau, kad mes kuriame esminę painiavą. Čia yra du dalykai. Pirmasis yra dirbtinė sąmonė, antrasis – dirbtinis intelektas. Intelektas yra savybė, kurią galima išmatuoti iš išorės. Intelektas – tai išmanusis duomenų apdorojimas ir protingi sprendimai dėl veiksmų, kurių reikia imtis, būdas protingai reaguoti į aplinkos sąlygas ir iššūkius. Tai neturi nieko bendra su sąmone. Mūsų atveju sąmonė ir intelektas eina kartu. Jei pažvelgsite į tikruosius apibrėžimus, ką turime omenyje, kai kalbame apie intelektą, galite turėti stiprų dirbtinį intelektą, kuris yra daug protingesnis nei žmogus.

Manau, kad tai neišvengiama. Tai jau vyksta, tačiau tai nereiškia, kad toks protingas kompiuteris taip pat bus sąmoningas kompiuteris ta prasme, kad jis turi savo privatų, subjektyvų vidinį gyvenimą. Bus stiprus dirbtinis intelektas. Tai, ko nebus, – silicio kompiuteriuose – tai dirbtinai sukurto privataus subjektyvumo. Sąmonė nėra kažkas, ką galima išmatuoti iš išorės. Sąmonė yra egzistuojančio subjektyvumo kaip tokio tipas, kuris, man atrodo, yra visos gamtos, gyvos ar negyvos, pagrindas. Tačiau privatus sąmoningas, vidinis gyvenimas, mes turime pagrindo taip galvoti, koreliuoja su medžiagų apykaita. Ir nėra nieko daugiau – tik medžiagų apykaita, tikrai ne elektroniniai mikrojungikliai, kurie atsidaro ir užsidaro priklausomai nuo elektronų srauto.

DP: Man patiko jūsų knyga “Pasaulio idėja”, kurioje kalbate apie alegoriją, tam tikrą požiūrį į sąmonę kaip į esminę tikrovę, kur tikrovė suprantama kaip tam tikras kolektyvinis bendras sapnas, panašus į tai, kaip jį suprato poetai ir mistikai.

B.K.: Mūsų požiūris naivus, kad pasaulis toks, kokį mes jį suvokiame, yra pasaulis toks, koks jis yra iš tikrųjų. Kitaip tariant, mes galvojame apie suvokimą kaip apie skaidrų langą į pasaulį. Turime rimtą pagrindą manyti, kad taip nėra. Jei mūsų vidinė kognityvinė ar suvokimo būsena atspindėtų pasaulio būseną, mūsų vidinė entropija liktų be viršutinių ribų, o mes tiesiog ištirptume karštoje sriuboje. Evoliucija nesudaro prielaidų matyti pasaulį tokį, koks jis yra, matyti tiesą. Evoliucija skatina išlikimą, todėl pasaulį matome vien užkoduotoje versijoje, kuri padeda mums išgyventi ir išsaugoti savo vidinę struktūrą. Metaforiškai kalbant, mes esame lėktuvo, neturinčio skaidraus priekinio stiklo, pilotai. Turime tik prietaisų skydelį: skraidome pagal prietaisų parodymus. Tai, ką mes vadiname fiziniu pasauliu, yra tai, kas rodoma prietaisų skydelyje. Mes, kaip ir lėktuvas, turime jutiklius, kurie matuoja realų pasaulį. Lėktuvo atveju tai yra oro slėgio jutiklis, oro greičio jutiklis ir pan. Mes turime tinklainę, ausų būgnelius, odos paviršių, liežuvį ir nosies gleivinę. Šių pasaulio matavimų rezultatai tokie, kokie jie yra iš tikrųjų, kaip lėktuve  pateikiamas vidinis prietaisų skydelis, leidžiantis sėkmingai naršyti po pasaulį, bet nematomas toks, koks yra iš tikrųjų. Kaip prietaisų skydelis nėra išorinis pasaulis, taip ir suvokiamas fizinis pasaulis nėra tas pasaulis, koks jis yra, tai tik jo reprezentacija. Ir jei jūs su tuo sutinkate, tada kiekvienas fizinio pasaulio aspektas yra prietaisų skydelio simbolis. Viskas pasakoja apie tai, kas yra už ir anapus. Fizinis pasaulis dabar žymi ir reiškia kažką, kas peržengia patį fizinį pasaulį, ta prasme, kaip dangus už lango išeina už prietaisų skydelio ribų.

DP: “Pasaulio idėja” stebina tuo, kad atrodo, jog siūlote filosofiškai ir moksliškai pagrįstą būdą iš naujo tyrinėti poetinę, simbolinę, šamanišką vaizduotę.

B.K.: Taip. Yra daug teorijų, kurias galima priskirti idealizmui. Jie turi vieną bendrą aspektą: jie visi tvirtina, kad tikrovė iš esmės yra psichinė. Vienas iš variantų, kuris buvo populiarus prieš porą šimtų metų, buvo Berklio subjektyvus idealizmas, kurį galima apibendrinti teiginiu: “Būti reiškia būti suvokiamam”. Ir tai, tarsi, pakelia suvokimo turinį į patį dalyką ir pažeidžia Kanto dichotomiją tarp reiškinių ir noumenų, iš tikrųjų teigiant, kad reiškiniai yra noumenai. Kad pasaulis egzistuoja tik tiek, kiek jis yra suvokimo turinys. Kad suvokimas neatspindi natūralaus objektyvaus pasaulio išorėje, kad suvokimas yra daiktas savyje. Kitaip tariant, realybė yra savotiškas sapnas, ir kažkokiu būdu mūsų sapnai sinchronizuojami ir koordinuojami, tačiau nėra nieko, kas būtų už mūsų sapnų vaizdų.

Nemanau, kad tai tikėtina, nes jei sėdite šalia manęs, jūs apibūdintumėte mano tyrimus lygiai taip pat, kad jie sutaptų su mano paties aprašymais. Atrodo, kad neišvengiamai yra pasaulis, esantis už mūsų individualaus proto ribų. Kyla klausimas, ar šis pasaulis nėra iš prigimties mentalinis? Ten anapus vyksta psichiniai procesai. Objektyvaus idealizmo hipotezė yra ta, kad mūsų požiūriu yra kažkas objektyvaus anapus. Kaip jūsų mintys yra objektyvios mano požiūriu, taip egzistuoja “gamtos mintys”, kurios mums atrodo kaip fizinis pasaulis daiktų, laukų, dalelių ir pan. Tačiau savo požiūriu negyvasis pasaulis iš esmės yra subjektyvus. Kitaip tariant, yra pasaulis, kuriam nerūpi, ką apie jį galvoji. Yra pasaulis, kuris vis tiek egzistuos, net jei niekas į jį nežiūrės, bet jis nėra fizinis. Fiziškumas atsiranda tik matuojant, atsiribojusio privataus proto sąveikoje su šitais transpersonaliniais psichiniais procesais. Jutikliai matuoja šiuos transpersonalinius psichinius procesus ir rodo juos individualiam protui prietaisų skydelyje tokia forma, kurią vadiname fiziniu pasauliu. Mes išlaikome nepriklausomo objektyvaus pasaulio idėją, kuri vis dar būtų ten, net jei nebūtų privataus proto, kuris jį stebėtų.

DP: Ką turite omenyje, kai sakote, kad realybė neegzistuoja ir kad viskas yra psichika?

B.K.: Mes žinome, kad mūsų mentaliniai procesai, kuriuos galima objektyviai išmatuoti, susiję su sąmoninga patirtimi, – vyksta ne vienoje vietoje, smegenyse, – jie vyksta visur. Ta pačia prasme visos Visatos, negyvosios Visatos psichinis vidinis gyvenimas panašus į kūną, vaizdą prietaisų skydelyje, kurį vadiname suvokimo ekranu. Tai yra galaktikos, galaktikų klasteriai, tamsioji medžiaga ir tamsioji energija Visatoje, kuri, – tai įdomu topologijos požiūriu, – yra labai panaši į žinduolių smegenis, kuomet atliekame Visatos struktūros kompiuterinį modeliavimą didžiausiais masteliais. Ir niekas negali to paaiškinti. Kai žiūrite į dangų ir matote žvaigždes bei galaktikų grupes ir dalykus, kurių nematote, pavyzdžiui, tamsiosios materijos pasiskirstymą, jūs žiūrite į gamtos proto smegenis. Noriu pasakyti štai ką: iki mano asmeninės patirties horizonto –  viskas, ką galiu patirti tiesiogiai, yra protas. Iki mūsų individualaus proto horizonto – viskas yra psichika, o toliau – dar daugiau psichinių dalykų. Ir šie psichiniai dalykai, stebimi iš išorės, atrodo kaip materija, lygiai taip pat, kaip mano asmeniniai psichiniai dalykai atrodo kaip materija, jei jie stebimi iš išorės, – tai mano sąmonės neuronų koreliacijos.

Nuotrauka: Pavelas Tchelishchevas. Akis – Saulė

D.P.: Ar galite pateikti suvokimo akto pavyzdį?

B.K.: Pateiksiu jums bendrą pavyzdį: jei man liūdna ir aš verkiu, žiūrint į veidrodį matau, kaip mano veidu teka materialios ašaros ir iškreiptas mano veido raumenų fizines konfigūracijas,  – taip atrodo iš šalies mano liūdesys. Mano ašarų materija, mano iškreipto veido raumenys – tai mano sąmonės pasireiškimas per disociatyvią kitų žmonių ribą jų gyvenime. Kitaip tariant, tai yra mano sąmonės atvaizdas jų gyvenime, kažkieno prietaisų skydelyje arba mano paties prietaisų skydelyje, jei turiu veidrodį, kuris tai atsispindi.

DP: Ar tas pats su Visatos suvokimu?

B.K.: Lygiai taip pat fizikinė Visata, galaktikos, galaktikų klasteriai, kvazarai, juodosios skylės, tamsiosios materijos pasiskirstymas, – štai taip atrodo mūsų proto psichiniai procesai iš esmės, kuomet jie atsispindi mūsų prietaisų skydelyje juos matuojant. Taigi, materija visada, bet kokiomis aplinkybėmis, yra sąmonės procesai, kaip jie  atrodo peržengiant disociatyvią ribą. Ir tada jūs viską įprasminate, postuluodami vienintelę gamtos duotybę, kuri yra psichiniai dalykai, –  ir tai yra viskas, ką turime prieš pradedant teoretizuoti. Taigi, jei galite paaiškinti mūsų stebėjimus, pagrįstus tik psichiniais dalykais, tuomet jūs turite paprasčiausią, intuityviausią, suprantamiausią pasakojimą apie tai, kas vyksta.

DP: Aš perverčiau vieną iš naujausių jūsų knygų “Tikrovės realybė”, kurioje teigiate, kad religinis mitas yra naudingas būdas mąstyti apie pasaulį iš antropocentrinės perspektyvos.

B.K.: Nenuostabu, kad per visą mūsų istoriją skirtingos tautos ir skirtingos kultūros skirtinguose geografiniuose regionuose susidūrė su tomis pačiomis intuicijomis. Jos atrodo kitaip tik dėl skirtingų metaforų, bet jei galite perskaityti šį išorinį metaforų, vertybių struktūrų ir kultūrinių nuorodų sluoksnį ir patekti į reikalo esmę, jie yra nepaprastai panašūs. Kaip Australijos aborigenų mitologija yra panaši į Huitoto genties mitologiją Amazonės džiunglėse. Kultūros, atskirtos ne tik puse planetos, bet ir tūkstančiais metų. Nemanau, kad tai sutapimas. Mes buvome protingi apie 30 000 metų, gal apie 50 000 metų [urvų paveikslai, skulptūros, įrankiai]. Tuomet žmonės kūrė simbolinį mąstymą, kuris, kaip bebūtų keista, egzistavo jau prieš 200 000 metų [pvz., laidojimo praktikose], todėl lieka didelė paslaptis, kaip staiga mūsų rūšyje atsirado simbolinis mąstymas. Intelektas labai jaunas – jis gimė vakar. Ir kitais protiniais sugebėjimais, kurie nėra skirti konceptualiam mąstymui, žmonės pasižymėjo mažiausiai prieš du, o galbūt net tris milijonus metų, priklausomai nuo naujausių paleoantropologijos atradimų. Kadangi esame natūralios būtybės, gamtoje įsišakniję per intuityvias šaknis, kurios egzistavo gal prieš porą milijonų metų iki intelekto. Galima prieštarauti, kad šios intuicijos yra nepatikimos. Tačiau jos yra patikimos ta prasme, kad jos atspindi mūsų ryšį su gamta šaknų lygmenyje, kuris yra arčiau šiltų, drėgnų gyvenimo faktų nei erdvių konceptualių debesų, kurie dažnai yra atskirti nuo realybės, atskirti nuo mūsų pagrindinių intuityvių gebėjimų. Ir nemanau, kad reiktų stebėtis tuo, kad esame įsišakniję gamtoje per intuityvias milijonų metų senumo šaknis, kad viską supratome daug anksčiau, nei mums patogu pripažinti šiuolaikiniu protu. Mes tiesiog neturėjome tam kalbos.

DP: Ko galime pasimokyti iš mitų ir religijų apie jūsų hipotezę apie tikrovę kaip psichinį suvokimą?

B.K.: Aborigenų kultūrose yra daug įvairių mitų, tačiau vienas iš jų sako, kad dievybė sapnuoja pasaulį ir staiga pabunda sapne, kai gyvūnai išeina iš jos pažastų. Ir po to, kai jis nubunda savo sapne, jis paklūsta to sapno taisyklėms, todėl turi žudyti ir valgyti gyvūnus, kad išgyventų. Jei keliaujate į Huitoto kitoje pasaulio pusėje, Amazonės džiunglėse, jų dievybė turi labai efemerišką sapną. Jis tiesiog praslysta pro pirštus. Dievybė sugalvoja surišti sapną virve, kad jis neištrūktų, ir mesti šį trapų sapną į žemę, o tada užtvirtinti jį koja. Ir žengęs ant jo — bum! — ji patenka į sapną, o iš sapno vidaus, spjaudydama ant žemės, sukuria džiungles. Neįmanoma nepastebėti ryškaus šių dviejų sapnų panašumo. Ar tai liečia ir krikščionybę? Pažvelkite į Jono evangeliją. Žodis yra graikų žodžio „logos“ vertimas, kuris taip pat reiškia mąstymą. Taigi, Žodis sukuria pasaulį. Mąstymas sukuria pasaulį. O žodis „logos“ yra Dievas. Ir štai Kristus gimsta pasaulyje kaip Dievo sūnus, kuris taip pat yra Dievas, ir paklūsta šio pasaulio taisyklėms, net tiek, kad jis yra nukryžiuojamas, jis nukraujuoja ir miršta. Ankstyvuosiuose hinduizmo mituose Dievas sapnuoja pirmapradžius vandenis, tada meta savo sėklą į pirmykščius vandenis, kuriuos susapnavo ir pagimdo save tuose vandenyse, viduje to, ką sapnavo. Supratimas, kad viskas yra sąmonė, kuri prasidėjo kaip beasmenis sapnas, – tada sapnuotojas įžengia į savo sapną ir tampa pavaldus miego taisyklėms, lokalizuotai sąmonės išraiškai savyje ir mes atrandame tai tiesiog visur.

DP: Įdomu, ar toks mąstymo būdas atvedė jus į kokią nors religinę praktiką.

B.K.: Tikrai ne, ne į struktūrizuotą religinę praktiką. Bet aš, kaip suaugęs žmogus, į religiją žiūriu rimtai. Meldžiuosi. Stengiuosi melstis kitaip, nei kiti meldėsi, kai buvau vaikas. Aš nesakau Dievui, ką daryti. Mano maldos forma yra savotiškas mano asmeninių planų atmetimas. Aš esu beždžionė, kuri supasi ant uolos ir keliauja po Visatą. Kokią viltį turiu, kad suprasčiau, kas vyksta? Mano tikėjimas yra toks: “Aš atiduodu save į gamtos rankas ir stengiuosi būti geriausia jos apraiška, priimdamas, kad negaliu viso to suprasti”.

DP: Ar tikite kokia nors sąmonės ar sielos forma po mirties?

B.K.: Nemanau, kad yra pakankamai empirinio pagrindo postuluoti, kad sąmonė ir toliau egzistuoja asmeniniu pavidalu po kūno mirties. Manau, kad kūnas yra tam tikra disociacija sąmonės lauke, kuris parodo, kas yra  visa gamta. Kūnas yra tai, kaip atrodo žmogus. Taigi, jei kūno nebėra, – man tai yra empirinė užuomina, kad nebėra lokalizuotos sąmonės. Ar man tai rūpi? Visiškai ne. Jūs gi neverkiate dėl savo asmeninio avataro iš sapno mirties, kai atsibundate ryte. Kai atsibundate ryte, jūsų svajonių avataras yra miręs. Tai buvo jūsų proto suasmeninimas jūsų proto viduje. Neignoruoju minties, kad kokia nors asmenybės struktūra išgyvena po fizinės mirties. Kyla klausimas, ar turime pakankamai stiprų empirinį pagrindą šiai hipotezei plėtoti? Šiame etape nemanau, kad mes juos turime. Dabar mano išankstiniai nusistatymai linksta į šiuos dalykus. Tikiuosi, kad mano sąmonė neišgyvens mirties žmogaus pavidale, nes asmenybė yra sąmonės būsena, kuri akivaizdžiai yra labai linkusi į kančią. Ne paslaptis, kad praeityje vartojau didelėmis dozėmis psichodelikus. Aš nutariau, kad mano, kaip žmogaus, rašančio apie sąmonę, intelektualinė pareiga yra išnagrinėti ją iš pirmojo asmens perspektyvos…

DP: Kokie psichodelikai?

B.K.: Daugiausia psilocibino. /…/  

DP: Redukcinis materializmas vis dar yra pagrindinė įsitikinimų paradigma, ir yra pojūtis, kad idealizmas yra logiškesnė paradigma, labiau atitinkanti mūsų patiriamo pasaulio tikrovę. Apart to mes matome pasaulį, kuriam vis didesnį pavojų kelia ekologinė megakrizė. Kaip manote, ar šis poslinkis idealizmo link galėtų turėti kokį nors teigiamą poveikį pasauliui?

B.K.: Manau, kad perėjimas prie idealizmo yra neišvengiamas, nes argumentai ir įrodymai nėra tai, ką galima būtų iškraipyti amžiams. Tam tikru momentu visi susidurs su faktais, o faktai labai aiškiai kalba fizikos dėsniuose, analitinėje filosofijoje ir sąmonės neurobiologijoje. Idealizmas yra vienintelė istorija, kurią turime šiandien ir kuri vis dar gyvybinga.

D.P.: Kokia gali būti idealistinės hipotezės įtaka mūsų vidiniam psichiniam gyvenimui?

B.K.: Mes nustosime galvoti, kad mūsų traumos, mūsų emocijos, mūsų depresijos tėra nenaudingas mechaniško smegenų veikimo produktas, todėl jūs galite slopinti savo traumas, slopinti savo blogus jausmus, nes, žinote, kad vis tiek viskas veltui. Jums nereikia atlikti jokio veiksmo, kad integruotumėtės ir augtumėte: tiesiog išgerkite tabletę, kad jaustumėtės geriau, ir gyvenkime kaip įrankiai galios struktūroms, kurios šiuo metu laiko savo rankose visuomenės svertus. Tai pasikeis. Dabar mūsų psichinis vidinis gyvenimas – tai daiktas savyje. Tai nėra šalutinis produktas – tai yra tai, kas iš tikrųjų svarbu. O jei taip, tada gyvenimas nėra susijęs su batų, automobilių, namų ar drabužių kolekcionavimu. Gyvenimas yra įžvalgų kolekcionavimas. Kančia turi prasmę. Jūsų kančia taps naujos perspektyvos, naujo supratimo, naujų santykių su savimi, su likusia gamta, su kitais žmonėmis, nešėja. O kai mirsite, tas įžvalgas perkelsite į platesnį pažinimo kontekstą. Ne veltui mirtis vaizduojama kaip pjautuvo ar dalgio simbolis – derliaus nuėmimo įrankis. Jei mes esame atsieti gamtos proto procesai ir vystome metakognityvines įžvalgas per visą gyvenimą, jei gyvenimas yra tai, kas yra disociacija, tai mirtis yra disociacijos pabaiga ir tų įžvalgų perteikimas platesniam kontekstui subjektyvumo lauke, kuris yra gamtos pagrindas. Tai tiesiog derliaus nuėmimas pačia pozityviausia prasme, kokią tik galima įsivaizduoti. Ir jei gyvenimas tampa įžvalgų rinkimu, tada viskas pasikeičia.

D.P.: Ar tai turi ir politinių bei ekonominių pasekmių?

B.K.: Kapitalizmas toks, koks yra šiandien, praras savo kurą. Jums nebereikės pakuoti savo daiktų. Jums nebereikės pirkti daiktų, kad nuslopintumėte nemalonius jausmus, traumas ar neišspręstas problemas. Galbūt pažvelgsite joms į veidą ir mes pagaliau tapsime suaugusiais. Šiandien mes esame aštuonmečiai paaugliai valdantys  valstybes. Tai pasikeis.

D.P.: Ar esate optimistas?

B.K.: Aš nesu optimistas! Nesu tikras, kad išgyvensime kaip civilizacija. Kaip rūšis — taip. Dar yra Australijos aborigenų, Afrikos bušmenų, Šiaurės inuitų, kurie turi išgyvenimo įgūdžių be civilizacijos. Bet jūs ir aš neišliksime.

……………….

*Šis sutrumpintas Danielio Pinchbecko pokalbis su garsiu fiziku, filosofu Bernardu Kastrupu buvo paskelbtas žurnale „Purple“ 2023 m., o aš jį išverčiau, šiek tiek patrumpinus, iš rusų kalbos, remiantis žurnalo eroskosmos.org leidimu.

Apie Autorių: //en.wikipedia.org/wiki/Bernardo_Kastrup

B.Castrupas su kolegomis įkūrė Essential Fondą .essentiafoundation.org/analytic-idealism-course/

ANALYTIC IDEALISM COURSE

Tai kruopščiai parengtas, bet nemokamas, internetinis, vaizdo įrašais pagrįstas kursas apie analitinį idealizmą su daugiau nei 6 valandų turiniu, kurį veda “Essentia Foundation” vykdomasis direktorius Bernardo Kastrupas. Nors kursas buvo sukurtas taip, kad būtų prieinamas nespecialistų auditorijai, jame daroma labai mažai nuolaidų, susijusių su aptariamos medžiagos turiniu ir išsamumu. Taigi diskusijos nėra vėjavaikiškos, o reikalauja sutelkto auditorijos dėmesio ir įsitraukimo.

PASAULIO SIELOS ATKŪRIMAS

arba

KOSMOPOLIS PAGAL FIDELERĮ

Davidas Fideleris pristato naują knygą „Pasaulio sielos atkūrimas: mūsų gyvas ryšys su gamtos intelektu“ nuoširdžiu pokalbiu su savo sena pažįstama, budiste Joana Harcourt-Smith*. 

Jų pažiūros, kaip galima suprasti, labai artimos. Davidas Fideleris labai garsus mokslininkas, filosofas, religijų tyrinėtojas. Jis aprėpia savo pasaulėžiūra ne šimtmečius, o tūkstantmečius ir parodo žmonijos pasaulėjautos kaitą ir rezultatus. Gaila, kad šio autoriaus knygos vis dar neišverstos į lietuvių kalbą. Būtent tokių knygų, kaip gaivaus oro gurkšnio, šio šio pasaulio pavargėliams labai trūksta. Taigi, Joana Harcourt-Smith kelia klausimus:

Ar Pasaulis dar turi sielą?

Davidas Fideleris. Tradicinis graikų požiūris į pasaulį ir kosmosą laikėsi Vakarų kultūros istorijoje maždaug aštuonis šimtus metų ir buvo tradicija galvoti, kad mūsų planeta ir visas kosmosas yra gyva siela, gyva būtybė ir intelekto apraiška. Šiuo metu vis dar laimi dekartiškas požiūris į Pasaulį. Kalbėti apie gamtos intelektą kai kam vis dar yra drąsu, keista, o juk senovėje graikams ši gamtos intelekto ir sielos idėja tilpo žodyje psyche. Žodis psyche reiškė gyvenimą. Stebėdami pasaulį graikai pamatė visokius pasikartojančius augalų, įvairių organizmų vystymosi modelius. Jie visi – modeliai ar formos – atsirado iš gamtos pasaulio. Kur yra forma, ten yra ir kokios nors problemos sprendimo strategija. Kur strategija – ten ir intelektas. Taigi, graikams Pasaulio sielos idėja reiškė aktyvią galią generuojančią formą, esančią pasaulyje. Tai buvo įprastas anuomet kosmoso ir mūsų planetos vaizdas, o, prasidėjus mokslinei revoliucijai, žmonės pradėjo modeliuoti Visatą kaip mašiną. Ir, gerai žinote, kad tai turėjo pražūtingų pasekmių mūsų santykiams su Žeme.

Man patinka analizuoti abu požiūrius, – juk iš mechanicistinės pasaulėžiūros išplaukė ir gerų dalykų. Ir vienas iš tų gerų dalykų buvo didėjantis žmogaus savarankiškumo jausmas, kuris, mano nuomone, yra teigiamas. Individai vystėsi psichologiškai, tapo savarankiškesni, bet, deja, tas geras dalykas nuvedė per toli. Mechanicistinės pasaulėžiūros Pasaulio vizija buvo tam tikra prasme naudinga, bet ir gana žalinga. Dabar esame situacijoje, kai daugelis žmonių nesijaučia esantys gyvojo pasaulio dalimi. Gamtą vadiname „aplinka“. Tai labai šaltas, sterilus, beveik medicininis terminas: tarsi gyventume šioje aplinkoje. Tai klinikinė būsena. Žmonės nebejaučia, kad gyvena Gamtoje…Bent jau dauguma žmonių.

Ką rodo Hipatijos nužudymas?

Davidas Fideleris. Hipatijos nužudymas* buvo bandymas nuslopinti senovės žinias…Platonas pirmasis pavartojo „Pasaulio sielos“ terminą, o graikų kalboje tai reiškė Kosmoso sielą. Platonas sakė, kad Visata yra „viena gyva būtybė, kurioje telpa visos gyvos būtybės“. Tai buvo „viena visuma“. Taigi, tam tikra prasme tai buvo labai moderni idėja, nes dabar jau ir mokslas kalba apie holistinę filosofiją arba organizmo filosofijos idėją. Mes žinome, kad organizmai veikia holistiškai. Platonas lygiai taip pat žiūrėjo į pasaulį.

Deja, praėjus bemaž 2000 metų Dekartas tarė savo žodį: „Aš aprašiau šią žemę ir iš tikrųjų visą regimą pasaulį kaip mašiną“. Tai jo žodžiai. Taigi jūs galite palyginti abu požiūrius: Platono ir Dekarto. Du skirtingi požiūriai į Pasaulį. Grįžtant prie graikų filosofų, kurie pasaulį laikė protingu organizmu, reikia prisiminti dar vieną mokyklą – atomistus. Iš jų gavome „atomo“ terminą. Atomistai laikė pasaulį mažų dalelių rinkiniu, kuris kažkaip susijungė, ir susijungus dalelėms, atsirado gyvybė. Kai mokslinės revoliucijos metu gimė mechanicistinė pasaulėžiūra, ji iš tikrųjų grįžo prie senovės atomizmo idėjos. Tam tikra prasme tai buvo atomizmo atgaivinimas. Iš tiesų, „nieko naujo po saule“, ir tai tiesa.

Platonui ir pitagoriečiams kosmoso grožis buvo ypač svarbus. Kai stebime gamtos grožį, jis mums kažką sako. Pats žodis kosmosas mums primena Pitagorą, – būtent jis Visatą pavadino Kosmosu, nes Visata yra graži. Žodis „kosmos“ reiškia „puošmena“ arba „grožis“. Iš jo kilęs žodis kosmetika. Taigi, idėja, kad pasaulis yra gražus, buvo labai svarbus dalykas.

Hipatijos nužudymas

Iki šiol pasaulis laikosi dvejopos tiesos požiūrio į Visatą: viena vertus, turime mokslą, o iš kitos pusės – vertybinį pasaulį. Mokslas nepaiso vertybinio požiūrio. Mokslas teigia: „Mes susiduriame su empiriniais reiškiniais, o vertybinių – nėra.“ Tačiau senoji Kosmoso idėja, manau, neklydo: faktų ir vertybių pasauliai negali būti atskirti, nes pats grožis yra vertybė. Tai nėra kažkoks išradimas. Tai kosminio modelio požymis. Kai tą grožį patiriame ir suvokiame, jaučiame vienybę su didesne kosmine tvarka, kurios dalis esame. Kai naikiname gamtos grožį, tarkime, vardan ekonominės pažangos ar dar ko nors, tai labai pavojinga. Tokiu būdu mes sunaikiname vieną iš giliausių ryšių, kuriuos turime su natūralia tvarka.

Gėris, empatija labai susiję su grožio patirtimi. Užuojauta ir empatija reiškia „jausti kartu“. Manau, kad grožio jausmas atveria užuojautos ir empatijos jausmą didesniam pasauliui. Man pasisekė, jog vaikystėje gyvenau gamtos apsuptyje, tarp medžių, gyvūnų ir žvaigždėtų naktų. Todėl labai domėjausi astronomija. Sokratas teisus: „nustebimas yra visos filosofijos pradžia“. Platonas sakė, kad žvaigždžių stebėjimas naktį įkvepia mus giliau suvokti pasaulio ir visatos tvarką.

Pensilvanijos universitete studijavau senovės filosofiją, senovės graikų religiją ir panašius dalykus. Augdamas įsitraukiau į knygų skaitymą, labai domėjausi tuo, apie ką kalbėjome anksčiau…apie Pitagorą, kuris sakė, kad kosmose graži tvarka…Vėliau daug skaičiau apie mechanicistinę pasaulėžiūrą ir mokslo revoliuciją. Kodėl nusprendžiau rašyti šį darbą, yra ta, kad visa ši Pasaulio sielos ir gamtos intelekto idėja kilo iš graikų filosofinės tradicijos. Išstudijavau tai nuodugniai ir pamačiau, kokias pasekmes sukėlė mechanicistinė pasaulėžiūra. Taigi pajutau, kad turiu prisiimti asmeninę atsakomybę ir parašyti knygą „Pasaulio sielos atkūrimas“, kurioje gyvosios gamtos idėja ir gamtos sumanumas atsekamas nuo seniausių laikų iki šių dienų.

Viskas prasideda nuo žvaigždžių šviesos?

Davidas Fideleris. Toks yra pirmasis mano knygos sakinys, nes jis kilo iš vaikystės prisiminimų, „kai naktį ėjau keliu ir mačiau visas žvaigždes, ir kokia tai buvo fantastiška patirtis“. Knygoje jis pasakoja apie žvilgsnį į Paukščių Tako galaktikos širdį,…buvimą tokioje vietoje, kur taip tamsu, kad iš tikrųjų gali pamatyti milijonus ir milijonus žvaigždžių apšviestą žemę. Savo knygoje pasakoju apie patirtį, kai būdamas trisdešimties susidomėjau astronomija. Turėjau fantastišką kompiuterizuotą teleskopą ir atsidurdavau… po visiškai tamsiu dangumi. Tada žvelgiau į Paukščių Tako galaktikos širdį…

Mintis, jog „viskas prasideda nuo žvaigždžių šviesos“, kilo iš intuicijos, nes, grįžęs į seniausias civilizacijas, atradau, kad visas mokslas ir filosofija iš tikrųjų kilo iš dangaus kontempliacijos. Ir aš vadinu šį reiškinį kosmologiniu impulsu, kuris kilo iš mūsų noro suprasti savo vietą Visatoje. Ir tai įkvėpė studijuoti filosofiją, religiją ir mokslo gimimą, nes ankstyviausiomis formomis visi tie dalykai buvo vieningi. Jie visi kalbėjo apie žmogaus norą suprasti savo vietą Visatoje.

Prie ko privedė individualizacija?

Davidas Fideleris. Buvo ir gerų dalykų, kurie išplaukė iš mechanicistinės pasaulėžiūros. Pavyzdžiui, nebūtų šio pokalbio, jei ne ši nuostabi nauja technologija (video forma). Man darė įtaką vienas mokslininkas ir mąstytojas, Ričardas Tarnas*, knygos „Vakarų proto aistra“ autorius. Jis buvo mano doktorantūros dėstytojas. Minėta jo knyga mane įkvėpė imtis šio darbo. Vienas dalykas, kurį suvokė Richardas Tarnas, yra stiprūs ryšiai tarp psichologinių modelių, kuriuos matome žmogaus raidoje kalbant apie individus, ir būtent tie modeliai atsispindi didesnėse kultūros raidos laiko skalėse. Mes išgyvename sąmonės vystymosi etapus, kai iš vaiko tampame suaugusiais. Panašūs pokyčiai vyko ir žmonijos psichologinėse būsenose platesniu mastu. Žmonės, gyvenę prieš tūkstančius metų, neturėjo tokio gerai išvystyto Dekarto ego, kaip mes šiandien. Richardas Tarnas mano, kad jei pažvelgtume į ankstesnes kultūras, pamatytume, kad jos iš tikrųjų turėjo neįtikėtiną ryšį su gamta, tačiau tuo pat metu veikė nesąmoningai. Jų santykis su gamtos pasauliu buvo mistiškas, nes nebuvo jokių tvirtų skiriamųjų linijų tarp psichikos ir didžiulio pasaulio. Ir tada, kai žmonės individualizuojasi, prasideda ego raida, mes jaučiamės atskirti nuo pasaulio. Dabar į pasaulį žiūrime kaip į objektą. Šis etapas buvo būtinas, kad galėtumėte vėl susijungti su pasaulio gelme.

Ričardas Tarnas pastebėjo tuos Vakarų istorijos tarpsnius ir sąmonės modelius, juose atsispindinčius. Tuo aš taip pat tikiu. Manau, kad tai labai graži idėja. Taigi, jei pažvelgsite į tai tokiu kampu, pamatysite, kad gyvename vidutinio amžiaus krizės metu (juokiasi), mūsų civilizacijos požiūriu. Mes turėjome atsiskirti nuo pasaulio, kad suprastume pasaulį giliau, kad kada nors ateityje galėtume vėl integruoti savo gyvenimą į Kosmosą. Tikėkime, kad taip ir nutiks.

Reintegracija į gamtos pasaulį ir išsivysčiusių asmenybių suvokimas, kad esame visko dalis, – graži idėja.

Davidas Fideleris. Mano knygoje yra skyrius, kuriame kalbu apie žiūrėjimą pro teleskopą ir žvaigždžių stebėjimą. Aš tai mačiau dėka technologijų ir mokslo. Taigi, viskas turi dvi puses. Tikrai mes padarėme daug žalos pasauliui savo technologijomis. Tačiau mes taip pat sugebėjome suprasti fizinį pasaulį daug giliau ir tiksliau nei bet kas anksčiau. Tiesą sakant, viską, ką žinome apie didelio masto Visatos struktūrą, sužinojome tik per pastaruosius šimtą penkiasdešimt metų. Per tą laikotarpį mes išmokome daugiau nei visos ankstesnės žmonių kartos kartu paėmus. Taigi, tikimės, kad turėsime išminties mokytis iš gamtos tokiu būdu, kad jos nesunaikintume. Ričardas Tarnas teigia, kad „mūsų civilizacija dar tik užgimsta“…mes matome gimstant kažką naujo. Jis prisipažįsta, kad jam labai įdomu tyrinėti pasaulėžiūras. Mes žiūrime į pasaulį nesąmoningai, mūsų pasaulėžiūra daro įtaką mūsų santykiams su kitais žmonėmis ir Gamta. Mūsų pasaulėžiūra formuoja mūsų kultūrą. Taigi, tam tikra prasme mes esame savo pasaulėžiūros produktai…Daugeliui žmonių labai sunku mąstyti apie savo pasaulėžiūrą, nes ji yra tokia artima, kad lieka nesąmoninga. Tai tarsi vanduo, kuriame plaukioja žuvys. Jos apsuptos vandens ir jo nemato.

Ankstesnėse kultūrose šventyklos buvo statomos taip, kad jos atitiktų žvaigždžių išsidėstymą danguje ir tai buvo vienas iš būdų derinti savo gyvenimą su Pasaulio ir Kosmoso gyvenimu. Man pasirodė, kad labai naudinga sugrįžti ir pažvelgti į ankstesnių kultūrų pasaulėžiūras. Žvaigždės, mitai ir kultūra buvo susiję integruotos pasaulėžiūros požiūriu. Šventyklų vietos buvo kaip mokslinės observatorijos šiuolaikine prasme, bet ir instrumentai, kuriuos kultūra naudojo ritualams ar magijai, siekiant suderinti kultūrą su didžiuoju Pasauliu“.

Papasakokite apie „Cosmopolio“ projektą.

Davidas Fideleris. Turiu svetainę pavadinimu „Cosmopolis Project“ – tai yra įvairių mano atliktų tyrimų rezultatas. Jaučiu didelę aistrą humanitariniams mokslams ir man rūpi skleisti humanitarinių mokslų idėjas į gyvenimą ir visuomenę. Jaučiu, kad humanitariniai mokslai pasuko klaidingu keliu: pirminė humanitarinių mokslų paskirtis buvo padėti mums tapti pasaulio piliečiais, kultūriškai raštingais, gyventi prasmingą gyvenimą, tobulėti kaip žmonėms. Tačiau dėl daugelio dalykų, kurie nutiko akademiniame pasaulyje, ta humanitarinių mokslų vizija buvo iš esmės prarasta. Su draugu surengėme nedidelį simpoziumą, kuris vyko Atėnuose. Simpoziumo tema buvo „Humanitariniai mokslai, transcendentinė patirtis ir švietimo ateitis“.

Žodis transcendentas turi skirtingas reikšmes, bet mes vartojame jį paprasčiausia reikšme, turėdami omenyje priklausymo realybei, kuri yra didesnė už mus pačius, patirtį. Tai buvo ypač svarbu stoikams ir kitiems filosofams. Aš manau, kad šiandien mums labai svarbu, kad mes priklausome realybei, kuri išeina už mūsų riboto „aš“ ir apima visą pasaulį arba visą planetą, sudarančią gyvąją bendruomenę. Nes jei neturėtume priklausymo didesnei realybei jausmo, iš tikrųjų negalėtume vadintis etiškais žmonėmis.

Stoikai sakė, kad priklausome pasaulinei bendruomenei – kosmopoliui, kuris tęsiasi už mūsų ribų, – bendram intelektui, vienijančiam žmones, nes mylime kitus žmones ir likusį pasaulį. Taigi, aš tikrai manau, kad tai yra pagrindinė idėja. Jei būsime etiški žmonės, taip pat ir geri kosminiai piliečiai čia, Žemėje, turėsime suprasti, kad priklausome kažkam, kas yra didesnis už mus pačius.

Ką filosofui reiškia etika?

Davidas Fideleris. Filosofijos pasaulis yra keistas, nes filosofai sugalvoja skirtingų dalykų apibrėžimus su sudėtingais terminais. Tada jie jūsų klausia: „Ar tu X, Y ar Z? Į kokią kategoriją patenkate ir kokia tikėjimo sistema vadovaujatės?“ Man etika yra daug paprastesnė: tai mūsų pagrindinis santykis su pasauliu ir suvokimas, kad priklausau didesnei realybei ir sąmoningam gėrio bei dorybės siekimui.

Graikai turėjo žmogaus klestėjimo idėją – eudaimonia. Man žmogaus klestėjimas taip pat reiškia gyvenimą klestinčiame pasaulyje. Juk jei gyvename mirusiame pasaulyje, mes nelabai klestime kaip žmonės. Taigi, aš taip žiūriu į etiką. Ir aš tikiu, kad yra kažkas panašaus į tai, kuo tikėjo Platonas, kad yra kažkas panašaus į Gėrį… Ir aš manau, kad tai atsispindi gyvų organizmų struktūroje [ir jų veikime].

Tai dar kartą parodo, kad faktų ir vertybių pasauliai nėra atskirti vienas nuo kito, – iš tikrųjų, jie yra sujungti, nes jei pažvelgsime į gyvų organizmų struktūras, jie įkūnija gėrio ir harmonijos modelius, leidžiančius jiems veikti geriausiais įmanomais būdais. Senovės filosofai ir kiti rašytojai pabrėžė, kad organizmai, įkūnijantys šiuos gėrio ir harmonijos modelius, daro juos gražius. Tai sugrąžina mus prie pasaulio Grožio idėjos.

Etikos problema yra ta, kad praktikoje ji yra sudėtinga; ir net jei tikite gėrio archetipu, kaip tikėjo Platonas, priimti individualius etinius sprendimus dažnai būna sunku net ir žinant esminę gėrio prigimtį. Bet kai kalba eina apie konkrečias situacijas ir etinius sprendimus, jie tampa sudėtingi. Taigi ne visada galite būti tikri, kad priimate geriausią sprendimą.

Koks jūsų požiūris į religiją, o, tiksliau, į Abraomo religiją…

Davidas Fideleris. Kai mokiausi mokykloje, studijavau krikščionybės kilmę, nes susidomėjau gnosticizmu ir man pasirodė, kad labai įdomu, kaip istoriškai formavosi krikščionybė. Lankiau Pensilvanijos universitetą, kur galėjome ją studijuoti kaip istoriją. Nebuvo jokios teologijos ar kažko panašaus, – tai buvo labai malonu, kad Mičigane to nebuvo. Aš studijavau mistiką krikščioniškoje ir islamo tradicijoje.

Žodis religija etimologiškai reiškia „susieti iš naujo“. Taigi, aš manau, kad pati religija yra kažkas vertingo, nes jos idėja yra būti susijusiems su kosmosu arba turėti priklausymo didesnei realybei jausmą, o tai, mano manymu, mums, žmonėms, yra labai svarbu mūsų vystymuisi. Religija interpretuojama įvairiais keistais ir neįprastais būdais, – ir kartais tai neduoda labai malonių rezultatų. [Juokiasi]

Kalbant apie Abraomo religiją, – mano knygoje yra skyrius apie monoteistinę ir politeistinę vaizduotę. Įdomu, kad visos Vakarų pasaulio monoteistinės religijos –galima sakyti, pati Abraomo tradicija, kilo iš dykumos aplinkos. Ten vyrauja tendencija nebūti apsuptam gausios augmenijos. Dykumoje viskas labai paprasta: ten dangus ir žemė, kuria vaikštai, o naktį – žvaigždės. Manau, kad gyvenimas tokioje aplinkoje gimdo tam tikrą Dievo įvaizdį.

Kas yra vaizduotė?

Davidas Fideleris. Dievą įsivaizduojame skirtingais būdais. Ir manau, kad monoteistinėje vaizduotėje yra keletas gerų aspektų. Bet jei pažiūrėtume istoriškai, toje tradicijoje vyko nemažas psichologinis susiskaldymas. Todėl susidarė daug priešybių porų, sukeliančių smurtą. Ir tose tradicijose tai matosi.

Aš manau, kad tai padeda apibendrinti. Tai matome ne tik islamo tradicijoje, bet ir visose monoteistinėse tradicijose. Pagrindinė islamo tradicijos idėja yra tawhid arba dieviškoji vienybė. Ir tai yra grynas monoteizmas. Tačiau problema ta, kad islamo tradiciją ištiko didžiulė krizė, kuri tęsiasi šimtmečius, nes yra dvi visiškai skirtingos dieviškosios vienybės interpretacijos. Ir jos duoda du, visiškai skirtingus rezultatus.

Vienas islamo tradicijos dieviškosios vienybės aiškinimas remiasi tuo, kad egzistuoja dieviškoji vienybė, apimanti visą pasaulį ir visą kūriniją. Ir tai atsispindi sufizme, kuris laikosi požiūrio, kad pasaulyje egzistuoja dieviškoji vienybė ir kad ji mus apima. Manau, kad tai yra pirminė islamo tradicijos prasmė, nes Korane yra ją patvirtinančių eilučių. Pavyzdžiui, yra labai graži eilutė, kurioje sakoma: „Kur pasisuksi, ten yra Dievo veidas“. Tai labai gražu. Korane yra kitų minčių, pavyzdžiui, kad pasaulis pilnas dieviškumo.

Tačiau egzistuoja ir visiškai kitoks dieviškosios vienybės aiškinimas: „kadangi Dievas yra vienas, Dievas yra visiškai atskirtas nuo Visatos“. Ir tame, vėlesniame aiškinime, nėra jokio tiesioginio kontakto, santykio ar ryšio su Dievu, – tik per įstatymų sistemą.

Matote, kaip skiriasi tie du požiūriai! Jie veda prie dviejų, visiškai skirtingų, socialinių pasekmių, nes vienas aiškinimas sukuria teisinę sistemą, kurioje žmonės sako, ką galite ir ko negalite daryti, kas yra halal ir haram, o tai leidžia žmones bausti. Kitas požiūris, kai dieviškumas apima visą Visatą ir yra Čia. Jis veda prie taikios monoteistinės tradicijos aiškinimo.

Tą pagrindinę dichotomiją, manau, tikrai rasite ir judaizme bei krikščionybėje. Taigi, nuo to priklauso, kaip ta pati religija gali sukurti visiškai skirtingus rezultatus. Dabartinės islamo tradicijos žmonėms sunku suprasti, kuris aiškinimas yra teisingas, nes [islame] nėra centrinės valdžios, kuri pasakytų žmonėms, kas yra teisinga.

Tai atsispindi mano knygoje. Nors aš apie tai nerašiau, bet yra struktūrinis panašumas tarp vienos islamo interpretacijos – ekstremistinio vahabitų požiūrio, kai dieviškumas nėra visatos dalis ir mechanicistinės mokslinės revoliucijos pasaulėžiūros. Joje dievas taip pat nebuvo Visatos dalis. Jis buvo atskirtas. Ryšį su Dievu galite turėti tik per islamo teisinę sistemą, o mokslinė revoliucija buvo pagrįsta matematinių gamtos dėsnių atradimu, kurie, kaip buvo manoma, egzistuoja Dievo prote. Tai yra tiesioginė paralelė tarp tų dviejų struktūrų.

Taigi, pakanka suvokti dieviškojo atsiskyrimo ar atskirties nuo pasaulio idėją, ir jo pasaulyje nebelieka, tai neišvengiamai veda prie kokio nors smurto. Tai galite pamatyti ir Vakarų tradicijoje, pavyzdžiui, F. Bekono* raštuose, kuriuos aptariu knygoje. Jis skelbė, kad mes turime tapti „gamtos šeimininkais ir valdytojais“, „kankinti paslaptis“ gamtos ir paversti gamtą „žmonijos verge“, – tai labai žiaurūs žodžiai. Toks mąstymo būdas paskatino pažangos mitą. Tarp žmonijos ir gamtos pasaulio, kurio dalis esame, kilo nesąmoningas karas.

Paskutiniame knygos skyriuje kalbu apie tai, kaip galėtų atrodyti nauja pasaulėžiūra, ir grįžtu prie ankstesnės idėjos apie žmones, kurie palaiko terapinius ir bendradarbiavimo ryšius su gamtos pasauliu, siekdami priartinti pasaulio vaisius. Aš tikiu, kad turime matyti save ne kaip „gamtos šeimininkus ir valdytojus“, o kaip gamtos bendradarbius. Nors idėja mokytis iš gamtos yra labai, labai sena, idėja bendradarbiauti su gamta taip pat yra mūsų vakarietiškos tradicijos dalis. Visi gyvi daiktai įkūnija intelektą ir gali išgydyti save. Jei sugebėsime bendradarbiauti su gamtos intelektu, galime padėti atkurti gyvąsias Žemės sistemas.

Nemanau, kad yra kokių nors technologinių ir greitų iškilusių problemų sprendimo būdų. Tačiau visi gyvi daiktai įkūnija intelektą ir gali išgydyti save. Jei sugebėsime bendradarbiauti su gamtos intelektu, galime padėti atkurti gyvąsias Žemės sistemas. Paskutiniame knygos skyriuje kalbu apie kai kuriuos žmones, kurie dirba šia kryptimi. Tai be galo žavu, nes jie dirba su gyvais organizmais, siekdami išvalyti užterštus vandens telkinius ir pašalinti kancerogenus…Vienintelis dalykas, kurį sužinojome per pastaruosius tris šimtus metų nuo mokslinės revoliucijos pradžios, yra tai, kad mes neturime ekologinės krizės sprendimo būdo. Jei sugebėsime išgirti Žemę ir dirbti su gamtos intelektu, galime padėti pasauliui atgauti savo vaisingumą.

………………………….

*Joana Harcourt-Smith – apie ją daug informacijos wikipedijoje.

*Visas interviu – cosmopolisproject.org

* Richard Theodore Tarnas (1950m) yra šveicarų kilmės kultūros istorikas ir astrologas, žinomas dėl savo knygų „Vakarų proto aistra: supratimas apie idėjas, kurios suformavo mūsų pasaulio vaizdą“ ir „Kosmosas ir psichika: naujojo pasaulio požiūrio užuominos“. Tarnas yra Kalifornijos integraliųjų studijų instituto filosofijos ir psichologijos profesorius ir jo filosofijos, kosmologijos ir sąmonės studijų programos įkūrėjas.

*Hipatija ir graikai pasaulį laikė organizmu. Ar tai kirtosi su krikčionišku požiūriu į kūriniją? Tikrai ne. Krikščionių teologai tame įžvelgė pavojų ir baimės vedini ėmė naikinti visa, kas buvo susiję su pagoniška praeitimi ir…patys prisidėjo prie Dievo kūrinijos naikinimo. Hipatija (apie 370 m. – 415 m. Aleksandrijoje) – senovės Graikijos mokslininkė, astronomė bei filosofė neoplatonikė. Laikoma pirmąja moterimi matematike. Parašė Platono, Aristotelio ir kitų graikų filosofų, astronomų, matematikų veikalų komentarų. Apie Hipatijos gyvenimą žinoma mažai. Jis gimė matematiko Teono šeimoje, kuris buvo Aleksandrijos mokyklos mokytojas, kuris tikriausiai mokė ir savo dukrą. Buvo žiauriai nužudyta koptų krikščionių fanatikų minios.

*Senovės graikų filosofas Platonas gyveno 422-347 m.pr.m.e.

*F. Bekonas* – Naujųjų laikų empirizmo bei eksperimentinio mokslo pradininkas, anglų filosofas (1561-1626)

ŠVIESOS IR TAMSOS HARMONIJA, NE DUALIZMAS!

DIRBTINĖS ŠVIESOS TARŠA

Mes džiūgaujame savo techniniais pasiekimais ir net nesusimąstome, kaip jie ardo aplinką, kuri mums turėtų būti šventa. Tenkindami tik savo poreikius, mes žudome gyvybę aplink save. 

Tik prieš 100 tūkst. m. pr. m. e. išsivystė homo sapiens, mūsų tiesioginiai protėviai. Šiandien vadinti žmogų protingu, o juo labiau išmintingu yra sunku. Panagrinėkime žmogaus elgesį tik vienu aspektu: požiūriu į dirbtinės šviesos energijos panaudojimą savo komfortui. Šį tekstą radau savo archyvuose (daug metų kolekcionuoju įvairius tekstus apie šviesą).  Tai moksliais tyrimais grįstas straipsnis.  Mėgstame filosofuoti apie dvasingumą, dievą, jaučiamės daug pasiekę įvairiose mokslo srityse, bet tai, kas brangiausia – ŠVIESA – mūsų gyvybinės energijos šaltinis, liko be dėmesio ir pagarbos?

Gali kilti klausimas, ką galime mes kiekvienas padaryti, kad žemėje būtų daugiau natūralios tamsos? Gal nedegti vakare lemputės? Gal geriau užsidegti žvakę? Ypač bažnyčiose. Gal jų nebeapšviesti galingais prožektoriais, o gal geriau apšviesti savo vidų dvasine šviesa? Gal neberengti tų siaubingų „šviesos festivalių“ arba juos ignoruoti, gal…patys galvokite prieš paspaudžiant ant elektros mygtuko. Juk žmonės gyveno tamsoje, didžiulėse pilyse ir švietėsi tik žvakėmis. 

*****

Kai mūsų protėviai tamsiaisiais tiesiogine prasme viduramžiais giedromis naktimis žiūrėdavo į dangų, jie galėjo matyti apie 14 000 žvaigždžių. Šiais laikais daugelyje miestu geriausiu atveju galima išvysti vos 100, o kai kuriose vietovėse civilizacijos šviesų jūra visiškai paskandina žvaigždes. Per dangų besidriekiančios švytinčios Paukščių Tako juostos vaizdą daugelis mena matę tik išvykose į nuošalias vietoves.  

Šviesos tarša jau seniai kelia rūpesčių astronomams ir tampa vis didesne eilinių žmonių problema. Ji taip pat glumina daugelį mūsų gyvūnų ir neigiamai veikia aplinką. Šviesos taršos sąvoka apima platų nepageidaujamos dirbtinės lauko šviesos sukeliamą poveikį. Pavyzdžiui, tamsų vakarą užmiestyje, žiūrint į didmiesčio pusę virš jo matyti neryškus šviesos kupolas, dangaus skliautas nublankęs, o tai apsunkina astronominius stebėjimus. Tokia pašvaistė dar vadinama šviesos smogu, ji atsiranda, kai atmosferoje esančios dulkės ir vandens lašai sklaido šviesą. Kita šviesos taršos forma yra ryškus kontrastas tarp šviesos ir tamsos. Toks kontrastas, pavyzdžiui, galingi šviesos šaltiniai tokie kaip prožektoriai virš statybų aikštelių arba sporto arenų, apsunkina orientavimąsi, nes akys negali greitai prisitaikyti prie staigios visiškos tamsos ir ryškios šviesos kaitos. Šviesos taršai priskiriamas ir vadinamasis šviesos chaosas, kai keli šviesos šaltiniai tarsi varžosi dėl dėmesio ir blaško. Mirksinčios neoninės reklamos, prožektorių skleidžiamos šviesos ar tiesiog pernelyg intensyvus gatvių apšvietimas yra tokio šviesos pavyzdžiai. 

Nepasitenkinimą didėjančia šviesos tarša astronomai pradėjo reikšti jau daugiau nei prieš 50 metų. Dėl dirbtinės šviesos pašvaisčių pablogėjus žvaigždžių, kometų ir kitų dangaus reiškinių stebėjimo sąlygoms, observatorijos buvo iškeltos  į atokias vietas, kuo toliau nuo miestų. Dėl šviesos taršos šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje britų karališkoji Greenwicho observatorija buvo perkelta iš Londono į nuošalesnį Saseksą, o aštuntojo dešimtmečio pabaigoje teleskopai buvo dar kartą perkraustyti – šį kartą į Kanarų salas Ispanijoje. Panašiai buvo perkelta ir daugelis kitų pasaulio observatorijų, daugiausia jų susitelkę plačiai besidriekiančiose dykvietėse, pavyzdžiui, šiaurinėje Čilės dalyje, kur naktys vis dar labai tamsios, o vaizdas į dangaus skliautą – grynas. Šviesos tarša kelia rūpesčių ne tik astronomams. Šio reiškinio poveikį žmonėms tiriantys psichologai mano, kad galimybė pabūti natūralioje nakties tamsoje ir stebėti gražų žvaigždėta dangų turi įtakos mūsų gyvenimo kokybei. Tai ypač aktualu poetiškoms sieloms, nes spindintis dangaus skliautas teikia įkvėpimo. Be to, tai, regis, veikia ir mūsų sveikatą: išsamus slaugių sveikatos tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 100 000 amerikiečių slaugių, atskleidė, kad moterims, kurios tamsiuoju paros metu dirba dirbtinai apšviestose patalpose, padidėja rizika susirgti krūties vėžiu. Veikiausiai todėl, kad organizmas gamina mažiau hormono melatonino, o jis, parodė bandymai su gyvūnais, turi priešvėžinių savybių. Melatoninas intensyviausiai gaminamas tamsoje, o šviesai veikiant akis jo gamyba lėtėja. 

Vėžlių jaunikliai paklysta

Ryšys tarp šviesos taršos ir įvairių ligų, kol kas mažai ištirtas, todėl negalima vienareikšmiškai įrodyti, kad intensyvus dirbtinis apšvietimas pavojingas žmonių sveikatai.

Kita vertus, neginčijama, kad šviesos tarša, dėl kurios diena susimaišo su naktimi, kai kuriems gyvūnams pražūtinga. Nors mokslininkai nepajėgė iki galo atskleisti, kaip gyvūnai orientuojasi tamsoje, neabejojama, kad lauko apšvietimas gali sutrikdyti jų orientaciją. Manoma, kad migruojantys paukščiai randa kelią orientuodamiesi pagal saulėtekius ir saulėlydžius, o dirbtinė šviesa juos blaško. JAV biologai apskaičiavo, kad nuo keturių iki penkių milijonų paukščių kasmet žūva atsitrenkę į apšviestus bokštus, kaminus ir dangoraižius. 

Liūdna JAV Floridos patirtis byloja, kad vėžlių jaunikliai taip pat patiria neigiamą dirbtinės šviesos poveikį. Išsiritę vėžliukai, užuot naktį paplūdimiuose  ropoję link vandens, dažnai patraukia į priešingą pusę, nes juos vilioja kita jūra – šviesos. Pasiklydusius jauniklius suvažinėja automobiliai, kartais jie tampa kitų gyvūnų grobiu. Mat vėžlių jaunikliai instinktyviai ieško šviesiausios vietos horizonte, tačiau  tokia vieta milijonus metų buvo atvira jūra po žvaigždėtu dangumi, o ne tvieskiantys viešbučiai, paplūdimių takai ar namų kvartalai. 

Manoma, kad tokie gyvūnai kaip varlės ir salamandros, kurie maisto ieško naktį, o miega dieną, taip pat nukenčia nuo naktinės tamsos stygiaus. Kadangi miestų ir parduotuvių šviesos prigęsta tik gerokai įnaktėjus, gyvūnai maisto ieškoti išsiruošia taip pat gerokai vėliau, todėl jų medžioklės laikas sutrumpėja keliomis valandomis.

Šviesos tarša yra ypač  rimta bėda vabzdžiams. Vokiečių entomologas Erhardas Eisenbeisas įrodė, apšvietimas lauke sutraukia spiečius vabzdžių trijų kilometrų spinduliu lyg dulkių siurblys. Taigi kyla vietinių populiacijų  visiško išnykimo pavojus. Vietnamo mokslininkai apskaičiavo, kad net ir silpną šviesą skleidžianti reklama per metus gali sunaikinti 350 000 vabzdžių. Taigi šviesos tarša ilgainiui gali turėti rimtų pasekmių biologinei rūšių įvairovei ir sukelti chaosą mitybos grandinėje. 

Į kovą už tamsą

Problema privertė daugelį pavienių asmenų stoti į kovą su dirbtinės šviesos antplūdžiu. Šiuo tikslu įsteigta nemažai organizacijų ir „Tarptautinė tamsaus dangaus asociacija“ ( angl. „International Dark-Sky Association“; IDA), ją 1988 metais įkūrė grupelė astronomų. IDA duomenimis, apie 30 procentų dirbtinio apšvietimo lauke yra nereikalinga. Be žalos žmonėms ir gyvūnams, toks perteklinis apšvietimas reikalauja nemažų sąnaudų. Organizacijos skaičiavimu, vien JAV nebūtinam apšvietimui per metus išleidžiama 10,4 milijardo dolerių/ …/ Be to, šviesos tarša turi įtakos ir pasauliniam atšilimui.

Atsižvelgdami į IDA ir kitų organizacijų reikalavimus bei rekomendacijas, taip pat siekdami taupyti lėšas apkarpę energijos sąnaudas, daugelis JAV miestų ir valstijų ėmėsi iniciatyvos mažinti šviesos taršą. Be kitų įstatymuose numatytų priemonių, daugelyje vietų buvo uždrausta  statyti žibintus, šviečiančius į šonus arba aukštyn.Gatvių žibintai turi apšviesti tik būtinas vietas – t. y. važiuojamąją kelio dalį. Be to daugelyje vietovių nebeleidžiama naktimis palikti apšviestų tuščių statybų aikštelių. Apšvietimas turi būti pritaikytas prie aplinkos sąlygų,  o šviesos šaltinis negali būti stipresnis nei būtina. Optimaliai parinktas apšvietimas mažiau atsispindi nuo įvairių paviršių. 

Šios paprastos iniciatyvos gali duoti neblogų rezultatų. Tai suprato Čekijos ir Slovėnijos vyriausybės. Čekija buvo pirma šalis pasaulyje, 2002 metų vasarį išleidusi šviesos taršą reglamentuojantį veiksmingą įstatymą, o 2007 metų rugpjūtį jos pavyzdžiu pasekė ir Slovėnija. Šių šalių privatūs asmenys, įmonės bei viešosios įstaigos privalo sumažinti nebūtiną dirbtinį lauko apšvietimą. 

Nesilaikantiems šio įstatymo skiriamos nuo kelių šimtų iki 20 000 (litų) baudos. 

Įstatymas šiose abiejose šalyse šviesos taršą apibrėžia kaip „ bet kokios formos dirbtinę šviesą, sklindančią iš objekto, kurį reikia apšviesti, ribų“. Ypač daug dėmesio skiriama šviesai, nukreiptai aukščiau horizonto plokštumos. Įsigaliojus įstatymui, visi lauko žibintai turi būti apgaubti, kad šviesa nesklistų aukštyn. Daugelyje gyvenviečių ir miestų, tarp jų ir antrame pagal dydį Čekijos mieste Brno, senieji gatvės žibintai buvo pakeisti naujais, savo šviesa neužgožiančiais žvaigždėto dangaus. Be to buvo įvesti viešųjų vietų apšvietimo apribojimai, todėl dabar tokių istorinių pastatų kaip bažnyčios ir pilys nebegalima apšviesti iš apačios, nukreipus galingus prožektorius į dangų. Slovėnai tikisi, kad šviesos taršos įstatymas padės gerokai sumažinti energijos sąnaudas ir sutaupyti apie 10 milijonų eurų /…/ per metus.

Be įstatymų galią turinčių iniciatyvų, rengiama ir pilietinių akcijų.  2007 metų spalį San Franciske vyko akcija „Išjunk šviesas“ ( angl. „Lights Out“), jos metu uostamiesčio gyventojai buvo raginamo valandai išjungti visas nereikalingas šviesas. Panašios akcijos surengtos ir Australijoje, Kanadoje, Irane /…/ Galbūt žmonės, vieną vakarą išvydę žvaigždes, panorės susigrąžinti nakties tamsą. 

*Šaltinis: „mano rinktiniai“, 2009 . Nr 3. 

***

JŪS DAR MALDAUSITE ŠVIESOS…

Saulė. Kas ji? Dievo įrankis žmones bausti? O gal mokytoja? Šiandien žinome tvirtai:

Saulės šviesa yra viso kas gyva Pradžia ir Pabaiga. Meilė ir Mirtis. 

FAKTAS: taip nutiko, kad po 20 metų pertraukos Žemę užklupo naujas ir labai galingas Saulės žybsnis. 2024 m. Gegužės 11-12 d. internete pasipylė aibės nuostabaus grožio nuotraukų su elektromagnetinės audros sukeltomis dangaus pašvaistėmis. 

„Kadangi jau po truputį baigiam išsiblaivyti po vakarykštės nakties, pastebėjom, kad labai daug kas nenori girdėti tiesos, tad reikia pašnekėti atvirai. Ekstremalios geomagnetinės audros gali ir tikrai sukels kažkada apokalipsę šiuolaikiniam pasauliui, jei nebūsim pasiruošę. Tokia audra buvo 1859-tais metais ir yra vadinama Karingtono įvykių, kurio metu sutriko viso pasaulio telegrafai, o kai kurios stotys net užsidegė. Tuo metu elektrinių prietaisų nebuvo daug, tačiau kiek buvo, jiems baigėsi negerai. Taip yra dėl elektromagnetinės indukcijos sukeltų elektros srovių laidininkuose, o tą indukciją sukelia būtent elektromagnetinis laukas atkeliaujantis kartu su Saulės pliūpsniu. Ar jūs įsivaizduojat kas nutiktų šiuolaikiniam pasauliui, jei net paprasti telegrafai sugedo? Liktume be elektros ir jokio ryšio bent keleriems metams, o be jos – apokalipsė!

/…/Labai įdomu, kodėl visi sąmokslo teoretikai nekalba apie tai? Kodėl visi kliedi apie harpus, hemiją, fosforą, apie visiškai niekuo nepagrįstus melus, bet netiki tuo, ką sako žmonės, kurie daug metų studijavo fiziką ar meteorologiją? Neišmanymas yra mūsų kraujyje ir mes niekuo nepasikeitėm nuo viduramžių. 

Pašvaistės Babilono tekstuose minimos dar 567 m. prieš Kristų. Kai tais laikais žemėje įvykdavo stiprios magnetinės audros ir vidurio europiečiai pamatydavo pašvaistės, kaip ir mes netekdavo sveiko proto. Kruvinas dangus reiškia karą, epidemijas, kitas nelaimes ar Dievo bausmę. Tuo tarpu šiaurės šalyse, kur šis reiškinys buvo visados dažnas, požiūris buvo visiškai kitoks. Pašvaistės baimės nekėlė ir buvo susipynusios su vietinių tautosaka bei mitologija. Mes skiriamės tik tuo, kad pakeitėm velnią – Sorošu, o pranašus – feisbuko sąmokslo teorijų grupėm. Taigi, bijoti to, ko nesuprantam ir nežinom yra tik išgyvenimo instinktas. Tie kas žino – nebijo. Paradoksalu tai, kad visi sąmokslininkai yra įsitikinę, kad mes esam neišprusę ir nežinom tiesos.“* 

Šio minčių autorius sako, kad džiaugtųsi, jei dingtų elektra visame pasaulyje…Tuo džiaugtis nedora. Bet matyt autorius norėjo pasakyti kai ką kita. Jei taip įvyktų, jis tikrai nesidžiaugtų. Kai ims sproginėti elektrinės, tame tarpe ir atominės…džiaugsmo neliks. Vienas garsus fizikas rašė, kad kaskart kai per 11 tūkst. metų Žemė apsisuka aplink Paukščių taką, prasideda klimato kaita. Gal todėl, o gal ir ne todėl jis ir kinta, sukeldamas potvynius, uraganus, žemės drebėjimus…Kas žino? Bet padažnėjo Saulės žybsnių… Ar aš tikiu, kad žmonija pati savaime pasikeis per trumpiausią laikotarpį? Nelabai. Emocinis protas „plasnos“ padebesiais. Filosofai ir toliau kalbės vėjams. Tikintieji ir toliau melsis dievams, o ne Vienam Dievui…nebent pats Dievas ims ir pasigailės mūsų, atriš  mums akis į Šviesą. Štai tuo tikiu. Todėl ir rašau. Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kada JK sugrįš ir kada imsime visi kartu kurti Šviesos karalystę Žemėje.

Uraganas Dubajuje

 

Nekuriu jokių sąmokslo teorijų – rašau tik objektyvią tiesą, kurią patvirtina šiuolaikinė fizika. O ką galime padaryti? Ne kažin ką…Daug žus. Jau žūsta. Skęsta ir dega. Planeta pasikeis radikaliai. Dangus aptems ir Saulės šviesa dings. Tautų migracijos bus katastrofiškos. Mes kentėsime, jau kenčiame, už kitų ir savo nuodėmes. Duok D., kad ne viskas žūtų, kad pasiektos žinios ir technologijos nedingtų, kad pasaulinis ryšys išliktų. Jei jis išliks, galbūt pamažu žmonija atsistos ant kojų. Gal suvoks klaidas ir ims kurti kitokias technologijas, tausojančias žmogų ir Gamtą. Vėl švies Saulė ir džiugins visa, kas gyva. 

Ne mūsų valioje valdyti Šviesą. Mūsų valioje valdyti savo protą. Klausyti to, ką sakė ir ko mokė mūsų Viešpats, Mūsų Mokytojas Jėzus Kristus. Jis vienintelis pasakė viską savo Įstatymu: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mato 22:36–40).

KODĖL JO ĮSTATYMŲ KRIKŠČIONIAI  NEVYKDO? 

Gal perskaitę Celestinos knygą pagausite IDĖJĄ APIE VIDINĘ ŠVIESĄ,  nušviesite protą ir …pradėsite GYVENTI KITAIP? Kas kuo tiki, tą ir sukuria. Negi jums nerūpi jūsų SIELA?

GYVENIMAS YRA DABAR 

Mano mylimas Autorius mokė Ramybės, kuri yra tikrasis kelias į Šviesą. OŠO nuolat kartojo: „Visada tik dabar…Yra tik vienas momentas, o visa kita yra proto projekcija. Tik ši diena YRA. Rytojus niekada neateis, negali ateiti, nes jis nepriklauso Realybei. Būkite akimirkoje. Įdėkite į šią akimirką visą savo sąmoningumą. Neleiskite praeičiai jus trukdyti, neleiskite ateiti ateičiai. Praeities nebėra, ji mirė. Mirk praeičiai kiekvieną akimirką, kad ir kokia buvo praeitis, rojus ar pragaras. Kad ir kas tai būtų buvę, numirk jai, būk gaivus ir jaunas, gimk iš naujo šią akimirką“. 

Ošo Radžniš* kalbėjo:

Atrodo, kad žmogus  yra dabartyje, bet taip tik atrodo. Žmogus gyvena praeityje. Jis eina per dabartį, bet lieka įsišaknijęs praeityje.

Praeitis dingo – kam prie jos kabintis? Jūs nieko negalite su ja padaryti; negalite grįžti atgal, negalite jos perdaryti, – kam prie jos kabintis? Tai ne lobis. O jeigu tu kabiniesi prie praeities ir manai, kad tai lobis, žinoma, tavo protas norės tai patirti dar ir dar kartą ateityje.

Protas projektuoja save, bet protas yra praeitis, todėl jūsų ateitis niekuo nesiskirs nuo praeities. Kas yra praeitis? Ką veikei praeityje? Kad ir ką būtum daręs praeityje, gerą ar blogą, tą ar kitką, – kad ir ką darytumei, sukursi tik tą patį dar kartą. Tai yra karmos teorija. Jei užvakar jauteisi piktas, tu sukūrei tam tikrą potencialą, kad jaustum pyktį vakar. Paskui tai pakartojai, suteikei pykčiui dar daugiau energijos. Pykčio nuotaiką dar labiau sustiprinai, palaistei ją; šiandien vėl kartosi tą patį, su dar didesne jėga, su dar didesne energija. Ir tada rytoj vėl tapsi šiandienos auka.

Kiekvienas veiksmas įsitvirtina, kiekviena mintis įsitvirtina. Kai pradedi su jais bendradarbiauti, suteiki jiems energijos. Anksčiau ar vėliau tai tampa įpročiu. Tu tai darysi, bet netapsi darytoju; tai darysite tik iš įpročio. Žmonės sako, kad įprotis yra antra prigimtis, tai nėra perdėta. Priešingai, tai nepakankamas įvertinimas! Tiesą sakant, įprotis tampa pirmąja prigimtimi, o gamta – antrąja. Gamta tampa knygos priedu ar išnaša, o įprotis – pagrindiniu tekstu. Tu gyveni pagal įprotį – tai reiškia, kad įprotis gyvena vietoje jūsų.

Prisiminkite vieną dalyką: lai kiekviena  tavo akimirka būtų pabaigta. Gyvenk kiekvieną akimirką taip, lyg ji būtų paskutinė. Tik tada ją užbaigsite. Žinokite, kad mirtis gali įvykti bet kurią akimirką. Ši akimirka gali būti paskutinė. Jauskite: „Jei turiu ką nors padaryti, turiu tai padaryti čia ir dabar, totaliai!

Mes atidedame. Šis vilkinimas tampa vidiniu dialogu, vidiniu monologu. Nedelsk. Gyvenk čia ir dabar. Ir kuo daugiau gyvensi dabartimi, tuo mažiau tau reikės šios nuolatinės „verbalizacijos galvoje“, to nuolatinio galvojimo. Jo reikės mažiau! Jis neišnyksta būtent dėl ​​vilkinimo, o mes nuolat viską atidedame.

Mes visada gyvename rytojumi, kuris niekada ateis ir negali ateiti; tai neįmanoma. Tai, kas ateina, visada ateina ši diena, o mes ir toliau aukojame šią dieną dėl rytojaus, kurio niekur nėra. Po to protas ir toliau galvoja apie praeitį, kurią jau sunaikino, kurią paaukojo vardan to, kas dar neatėjo. Ir jis toliau atideda tai tolimesniam rytojui. 

Vis galvojate, kad tai, ką praleidote, kada nors ateityje galėsite kompensuoti. Jūs niekada to neatgausite! Ši nuolatinė įtampa tarp praeities ir ateities, šis nuolatinis dabarties praradimas, šis vidinis triukšmas…Likite akimirkoje, tik akimirkoje, absoliučiai čia ir dabar, tarsi nebūtų jokių vakar ir rytoj – tik tada galėsite būti visiškai čia ir dabar. Ir ši buvimo pilnatvė dabartyje jus sieja su egzistencija, nes egzistencija nepažįsta praeities, nepažįsta ateities. Ji visad čia ir dabar. Kai esi visiškai čia, vakar tavęs atgal nebetraukia, rytojus tavęs kažkur kitur nebetraukia, esi visiškai atsipalaidavęs. Man buvimas akimirkoje yra meditacija, totalus buvimas akimirkoje. Ir tada viskas taip nuostabu, taip kvepia, taip šviežia. Niekas nesensta. Niekas niekur nepradingsta. Tai mes ateiname ir išeiname; egzistavimas lieka toks, koks yra. Ne laikas praeina, o mes ateiname ir išeiname. Tačiau taip manyti klaidinga: užuot matę, kad einame pro šalį, sukūrėme puikų išradimą – laikrodį, o dabar laikas bėga. Laikas yra proto išradimas savo esme, laikas egzistuoja tik tada, kai yra vakar ir rytoj; dabarties akimirka nėra laiko dalis.

Kai esi tik ČIA ir tik DABAR  – laiko nebėra. Tu kvėpuoji, gyveni, jauti, esi atviras viskam, kas vyksta aplinkui. Ši diena yra viskas, kas yra. Dabar yra vienintelis laikas, kuriame esate, vienintelis laikas, kuriame jūs kada nors esate buvę. Jei norite gyventi, tai tik dabar arba niekada.“

…………………………………………….

* Ištrauka iš Ošo knygos „Meilė, laisvė, vienatvė. Naujas žvilgsnis į santykius“. Paryškinimai – mano.

MOKSLININKAI ATLIEKA TIBETO BUDISTŲ SMEGENŲ

TYRIMUS  POMIRTINĖS MEDITACIJOS METU

Pristatau žurnalisto pokalbį su Sankt Peterburgo mokslininku fiziologu Sviatoslavu Medvedevu*. Jis gavo iš Dalai Lamos prieigą prie vienuolynų ir tyrinėja pomirtinę meditaciją – vadinamą thukdamo būseną.

Taigi, fiziologas iš Rusijos gavo Dalai Lamos XIV prieigą prie seniausių budistų vienuolynų ir ten tyrinėjo pomirtinę meditaciją, kurios metu išsaugomas patyrusio meditacijos specialisto kūnas. Kokios žmogaus smegenų paslaptys buvo atskleistos atliekant tyrimą?

Psichofiziologinių meditacijos tyrimų rezultatų aptarimas 2019 m. vasario mėn. Čia matote Žmogaus smegenų instituto tyrinėtojus. Ant sienos kabo instituto įkūrėjos Natalijos Petrovnos  Bechterevos portretas! 2019 m. rugsėjo mėn.

S. Medvedevas yra Žmogaus smegenų instituto vadovas, kuris daug dėmesio skiria sąmonės paslapčių studijoms. Mokslinis susidomėjimas neatpažintais ir, iš pirmo žvilgsnio, nepaaiškinamais reiškiniais yra paveldėtas. Medvedevo prosenelis, garsus sovietų psichiatras Vladimiras Michailovičius Bechterevas, pirmasis Rusijoje pradėjo studijuoti hipnozę, o akademikė su pasauliniu vardu Natalija Bechtereva nepaprastai domėjosi „patirties po mirties“ fenomenu ir nebijojo kalbėti apie paranormalius dalykus Rusijos mokslininkams. Meditaciją tyrinėjo šimtai mokslininkų, tačiau daugiausia budistų vienuolynuose, esančiuose Vakaruose, arba universitetų laboratorijose. Ir jiems buvo suteikta prieiga prie seniausių Indijos vienuolynų, gavus paties 14-ojo Dalai Lamos leidimą. Kaip tai atsitiko?

Medvedevas pasakoja:

Su Dalai Lama susipažinome dar 2009 m. Tada aš vadovavau Žmogaus smegenų institutui. Dalai Lama pasakė, kad jei budizmo dogma prieštarauja moksliniams duomenims, tuomet dogmą reikia keisti. Ir tada jis pridūrė, kad mokslininkų žodžiai yra svarbesni nei religinių veikėjų žodžiai. Jis tai žino ir yra suinteresuotas užtikrinti, kad reiškiniai, kuriuos budistų vienuoliai stebi vienuolynuose, būtų patvirtinti moksliškai. Neįprasti žodžiai religiniam lyderiui. Tai mane sužavėjo. Nedirbčiau su žmogumi, kuris būtų tik įsitikinęs, kad yra teisus. Dėl to 2019 metais mūsų laboratorijos atsirado dviejuose Pietų Indijos vienuolynuose  – budistiniame pasaulyje jos yra kažkas panašaus į Oksfordą ir Kembridžą. Vaikystėje svajojau apie kosmosą ir Andromedos ūką. Ir taip mūsų komanda buvo įleista į „kitą planetą“, kurioje gyvena 12 tūkst. žmonių (tiek vienuolių gyvena dviejų vienuolynų teritorijoje) – kurioje daugiausia dėmesio skyriama sąmonės tyrimams. Ištyrėme dešimt pomirtinės meditacijos atvejų, du pasitvirtino. Dalai Lama pasiūlė ištirti thukdam. Kas tai yra? Tai pomirtinės meditacijos būsena, kai patyrusio specialisto (budisto)  kūnas nesuyra daug dienų ar net kelias savaites. Paskutinis tukdamas truko 36 dienas (Indijoje ryte ant stalo paliktas mėsos gabalas iki vakaro supūtų). 

Kiek pomirtinės meditacijos atvejų jau patvirtinote?

Dešimt buvo ištirta, bet tik du buvo preliminariai patvirtinti. Kitais atvejais kūnai vis tiek suyra, bet lėčiau. Mes tik įrodėme reiškinio egzistavimo faktą. Bet nėra taip, kad tai kyla dėl budizmo. Mūsų tyrimai neturi nieko bendra su religija, o aš pats nesu budistas. 

Kaip patekti į thukdamą ir išsaugoti negendantį kūną? 

Vienuoliai į šią būseną patenka tam tikru būdu medituodami. Šios meditacijos esmė atitolti nuo išorinio pasaulio ir nustoti jį jausti. Į klausimą, kaip vienuoliai tai atlieka ir kaip kūnas negenda, kol kas atsakyti negaliu. Tikėtina, kad mirties momentu smegenys siunčia elektrinį ar biocheminį signalą, ir visos ląstelės išsaugomos. (Gal fotonų šviesa neleidžia kūnui mirti? – Mano pastaba). Jie ruošiasi thukdamui visą gyvenimą, o kaip šis pasiruošimas vyksta, mes tiriame analizuodami psichofiziologinius pokyčius meditacijos metu. Šiuo metu mes ištyrėme 135 vienuolius, iš jų 20 tantrinių – tai yra elitiškiausią ir uždariausią budizmo grupę. Tarptautiniame psichofiziologų kongrese pasidalinsime savo tarpiniais rezultatais.

Ar tiesa, kad tyrimo metu elektroencefalogramas (EEG) fiksuoja patys budistų vienuoliai?

Taip. Vienuolynuose išlieka daugybė tabu. Ir sunku įsivaizduoti situaciją, kai „baltieji barbarai“ ant vienuolių galvų montuoja jutiklius ir sėdi su jais meditacijos metu. Prieš pandemiją buvau keliose ekspedicijose Indijoje, bet tyrimai vyksta kiekvieną dieną, o juos iš tikrųjų atlieka patys vienuoliai. Budistiniai laikraščiai rašo, kad vyksta istorinis įvykis: pirmą kartą budistai leido eksperimentuoti vienuolynuose, pirmą kartą atsirado nauja vienuolių specialybė – tyrėjas vienuolis. Buvo atrinkti  aštuoni savanoriai, kurie šešis mėnesius mokėsi anglų kalbos, o vėliau atvyko mokytis į Sankt Peterburgą ir Maskvą. Jie klausėsi mokslininkų neurobiologų paskaitų. Vienuoliai buvo mokomi daryti elektroencefalogramas ir dirbti su prietaisais. Jie buvo beprotiškai susijaudinę dėl šio projekto! Dabar, pandemijos metu, mokymus internetu organizuojame dar 25 žmonėms. 

Kas vyksta budistų vienuolio smegenyse meditacijos metu?

Smegenys visiškai nustoja suvokti aplinkinį pasaulį. Pas  mus studijuojantys budistai  vienuoliai maksimaliai nuslopina mąstymą meditacijos metu. 

Ar tokia meditacija veda į ilgaamžiškumą. Kaip? 

Natalija Bechtereva taip pat įrodė, kad smegenų neuronai yra daugiafunkciniai, tai yra, tie patys neuronai užtikrina mūsų mąstymą ir, pavyzdžiui, reguliuoja širdies ritmą. EEG rezultatai rodo, kad smegenų veikla meditacijos metu yra labai intensyvi, įtraukiamos visos jos zonos. Spėju, kad dirbant tokį intensyvų darbą, suveikia savotiškas „vidaus organų masažas“ – dėl to žmogus lengviau atsigauna, ilgiau gyvena. Tyrimas galėtų padėti žmonėms, sergantiems ADHD, pilotams ir sunkvežimių vairuotojams

Ar budizmo įrankiai gali būti tinkami psichikos ligoms gydyti?

Mūsų darbo svarba yra ta, kad mes tyrinėjame materijos ir sąmonės problemą, santykį tarp medžiagos ir idealo. Yra materialus pasaulis, kurį matome, ir yra idealus pasaulis, kurio negalima pamatyti ar paliesti. Tačiau dabar kalbame ta pačia kalba ir įsivaizduojame tuos pačius vaizdinius. Mūsų smegenys iš esmės yra idealaus ir materialaus pasaulio sąsaja. Meditacija padeda šiai sąsajai, smegenims, geriau veikti. Meditacija yra mokymasis valdyti protą. Galbūt ateityje galėsime panaudoti jo mechanizmus suaugusiųjų ir vaikų dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimui (ADHD) gydyti. Arba užkirsti kelią vadinamajai monotonijai – tai yra koncentracijos praradimui dirbant nuobodų, monotonišką darbą  –  pilotams, atliekantiems ilgus skrydžius ir sunkvežimių vairuotojų.

Kodėl meditacijos tyrimai yra tokie prieštaringi? Vieni teigia, kad tai naudinga, kiti tai neigia.

Pirma, dėl to, kad skirtingi mokslininkai meditaciją supranta kaip visiškai skirtingas technikas. Studijų pradžioje nusprendėme, kad studijuosime tik vieną jos rūšį – vadinamąją vienos krypties koncentracijos meditaciją, taip pat kai kurias tantros technikas. Antra, anksčiau tyrime dalyvaudavo pasauliečiai ir neapmokyti gyventojai, o dabar studijuojame profesionalus – ne tik budistų vienuolius, bet geriausius iš jų. Uždaviau Dalai Lamai daug metodinių klausimų, ginčijomės dėl pasaulio sandaros. Apie pyktį, pavyzdžiui, ar žmogui to reikia. Manau, kad tai būtina, o Dalai Lama įsitikinęs, kad bet koks veiksmas, atliktas veikiant pykčiui, gali virsti rūpesčiu kitais ir užuojauta. Kitas dalykas, dėl kurio negalime susitarti, yra tai, kad budizme tu turi būti laimingas viskuo, ką turi. Mano nuomone, tai paneigia pažangos svarbą. Dalai Lama yra nepaprastai įdomus žmogus. Bendravimas su juo mane daug ko išmokė.

Kaip galime nuraminti savo neramus protą, jei negalite rekomenduoti meditacijos?

Tik žmogus, turintis tam tikrą valios jėgą ir susivaldymą, gali nuraminti neramus protą.

Ar jūsų kūryba yra duoklė Natalijos Bechterevos paieškoms, juk šioje srityje kažkas vis dar slepiama nuo žmogaus ir mokslo?

Be jokios abejonės. Juk ją domino viskas, kas neištirta ir iš pirmo žvilgsnio nepaaiškinama.

Ar manote, kad ji eitų su jumis pas budistų vienuolius?

Tikrai eitų.

…………………

*Sviatoslavas Medvedevas – fiziologas, fizinių ir matematikos mokslų kandidatas, biologijos mokslų daktaras, profesorius, Rusijos mokslų akademijos akademikas, Rusijos mokslų akademijos Fiziologijos mokslų skyriaus biuro narys, daug metų vadovavęs Žmogaus institutui Rusijos mokslų akademijos smegenys. 

Nuotraukose: 

Budistų vienuoliai tyrėjai. Psichofiziologinių meditacijos tyrimų rezultatų aptarimas 2019 m. vasario mėn. Čia matote Žmogaus smegenų instituto tyrinėtojus. Ant sienos kabo instituto įkūrėjos Natalijos Petrovnos Bechterevos portretas. 

SUGRĮŽIMAS  Į PRADINĘ PADĖTĮ 

RIČARDAS TEODORAS TARNAS

Garsus kultūros istorikas, žinomas dėl savo knygų „Vakarų proto aistra: supratimas apie idėjas, kurios formavo mūsų pasaulio vaizdą“ ir „Kosmosas ir psichika: naujojo pasaulio požiūrio užuominos“.

Apie Ričardą Tarną neįmanoma kalbėti tik akademiškai, šaltai. Tai, ką jis tyrinėjo, telkė aplink save daugelį jaunų, dvasingumo ištroškusių žmonių žiedą ir buvo jų įkvėpėjas. Jam reiktų skirti atskirą išsamią publikaciją. Gal tai ir padarysiu, jei suspėsiu. Richardas Tarnas yra Kalifornijos integraliųjų studijų instituto San Franciske Filosofijos, kosmologijos ir sąmonės studijų programos įkūrėjas, kur šiuo metu dėsto. Gimęs 1950 m. Ženevoje, Šveicarijoje, amerikiečių tėvų  užaugo Mičigano valstijoje, kur įgijo klasikinį jėzuitų išsilavinimą. 1968 m. įstojo į Harvardą, kur studijavo Vakarų intelektualinę ir kultūros istoriją bei giluminę psichologiją, kurią baigė A.B. cum laude* 1972 m. Dešimt metų gyveno ir dirbo Esalen institute Big Sur mieste, Kalifornijoje, mokėsi pas Stanislavą Grofą, Josephą Campbellą, Gregory Batesoną, Hustoną Smithą ir Jamesą Hillmaną, vėliau ėjo Esalen programų ir švietimo direktoriaus pareigas. Saybrook institute 1976 m. už disertacija apie LSD psichoterapiją, psichoanalizę ir dvasinę transformaciją jis įgijo daktaro laipsnį. 1980–1990 m. jis parašė garsų veikalą „Vakarų proto aistrą“ skirtą Vakarų mąstymo istorijai nuo senovės graikų iki postmodernizmo, kuris tapo bestseleriu ir tebėra plačiai naudojamas tekstas viso pasaulio universitetuose. 2006 m. jis išleido knygą „Cosmos and Psyche: Intimations of a New World View“, už kurią JK mokslo ir medicinos tinklas paskyrė Metų knygos prizą. Kaip Tarptautinės transpersonalinės asociacijos prezidentas, jis yra San Francisko C. G. Jungo instituto valdytojų taryboje. Be dėstymo CIIS, jis dažnai dėstė Pacifica Graduate Institute Santa Barbaroje, skaito daug viešų paskaitų ir seminarų JAV ir užsienyje.

Už knygą  „Kosmosas ir psichika: naujojo pasaulio požiūrio užuominos“  jį aukštino Josephas Campbellas ir Hustonas Smithas: tai knyga, atskleidžianti ryšį tarp kosminių ciklų ir archetipinių patirties modelių. Remdamasis ilgus metus trukusiais tyrimais ir mąstytojais nuo Platono iki Jungo, Tarnas gilinosi į epochinių įvykių, tokių kaip Prancūzijos revoliucija, pasauliniai karai ir Rugsėjo 11-oji, planetines sąsajas. Nesvarbu, ar skaitote kaip ją astrologiją, atnaujintą kvantiniam amžiui, ar kaip šiuolaikinę dvasingumo klasiką, „Cosmos & Psyche“ yra svarbus tobulėjimo ir studijų veikalas. 

Baigdamas rašyti minėtą knygą, paskutiniajame skyriuje jis nutarė pakviesti skaitytojus peržvelgti „nueitą kelią“ ir parašė paskutinį skyrių „Sugrįžimas  į pradinę padėtį“. Kas ta Pradinė būsena? Kodėl tokia svarbi?   

 „Tačiau norint iš tikrųjų įvertinti šią sudėtingiausią epistemiologinę įžvalgą, taip pat ir kitas didžiąsias Vakarų intelektualinės ir dvasinės istorijos dialektines trajektorijas, kurios vystėsi lygiagrečiai kosmologijoje, psichologijoje, religijoje ir būtyje, reikėtų naujos knygos. Pabandysiu tai apibendrinti apsiribodamas trumpa bendra šios ilgos istorinės raidos apžvalga – kažkuo panašia į archetipinį metapasakojimą, kuris palies aukščiau išdėstytas pažiūras ir įžvalgas.“

SUGRĮŽIMAS  Į PRADINĘ PADĖTĮ*

Kalbant apie Vakarų minties istoriją, būtų įmanoma šiandien atlikti begalę apibendrinimų. Tačiau bene akivaizdžiausias faktas yra tas, kad nuo pat pradžios iki pabaigos, tai buvo išskirtinai vyriškas reiškinys: Sokratas, Platonas, Aristotelis, Šventasis Paulius, Augustinas, Tomas Akvinietis, Liuteris, Kopernikas, Galilėjus, Bekonas, Dekartas, Niutonas, Locke’as, Hume’as, Kantas, Darvinas, Marksas, Nietzsche, Freudas…Vakarų intelektualinė tradicija buvo sukurta ir kanonizuota beveik išimtinai vyrų ir joje vyrauja daugiausia vyrų pažiūros. Žinoma, vyrų dominavimas intelektualinėje Vakarų istorijoje paaiškinama visiškai ne tuo, kad moters protas yra žemesnis už vyro. Tačiau ar galima tai priskirti tik socialinei nelygybei? Manau, kad ne. Aš įsitikinęs: tame slypi kažkas gilesnio – kažkas archetipinio. Pagrindinis ir visur esantis vyriško charakterio vakarietiškas mąstymo pobūdis pasireiškia kaip pas vyrus, taip ir pas moteris, skrodžiantis visus Vakarų minties aspektus, lemiančius svarbiausias idėjas apie žmogų ir žmogaus vaidmenį pasaulyje. Visos pagrindinės kalbos, glūdinčios Vakarų tradicijos dirvoje, pradedant graikų ir lotynų kalbomis, buvo linkusios personifikuoti žmoniją vyriškų žodžių pagalba: antropos, homo, l’homme, el hombre, l’homo, der Mensch, man. Kaip teisingai atsispindėjo tai, kas pateikiama šios knygos istoriniame naratyve, visada ir visur figūravo “žmogus”: “žmogaus kilimas”, “žmogaus orumas”, “žmogaus santykis su Dievu”, “žmogaus vieta kosmose”, “žmogaus kova su gamta”, “didieji šiuolaikinio žmogaus pasiekimai” ir pan.*.

„Žmogus“ Vakarų tradicijoje – amžinai nerimstantis vyras-didvyris, Prometėjo tipo maištininkas, nuolat siekiantis laisvės ir laisvo judėjimo, nuolat siekiantis išsiskirti tiek fiziškai, tiek metafiziškai nuo jį pagimdžiusio pamatinio principo ir pajungti jį sau. Toks vyriškas polinkis, paslėptas latentinėje vakarietiško mąstymo evoliucijoje, net jei ji dažniausiai ir likdavo nesąmoninga, – vis dėlto buvo ne tik būdinga šiai evoliucijai, bet veikiau buvo jos esminis komponentas.

Vakarų minties evoliuciją skatino didvyriškas noras sukurti nepriklausomą ir racionalų žmogiškąjį “aš”, išplėštą iš pirmapradės stichijos vienybės su gamta. Šis vyraujantis vyriškumas paveikė visas pagrindines religines, mokslines ir filosofines pažiūras Vakarų kultūroje, – jo pergalingas žygis prasidėjo maždaug prieš keturis tūkstantmečius, su patriarchalinių klajoklių užkariavimais seniausių matriarchalinių Graikijos genčių kultūrų ir Levante*, – vėliau su jėga pasireiškė patriarchalinėje religijoje Vakaruose, išaugusia iš judaizmo, jo racionalistinėje filosofijoje, kilusioje iš Graikijos ir objektyvistiniame moksle, atsiradusiame Europoje Naujaisiais laikais. Visa tai tapo nepriklausomos žmogaus valios ir intelekto vystymosi priežastimi: transcendentinio “Aš”, nepriklausomo individualus “ego”, žmogaus apsisprendimo su visu jo unikalumu, izoliacija ir laisve. Tačiau tokiam vyriškam mąstymui reikėjo išstumti ir užgniaužti moterį. Mes tai stebime senovės graikų mąstyme, visiškai pavergusiame ikigraikines matriarchalines mitologijas, judėjų-krikščionių Didžiosios Motinos Deivės paneigime ir šaltakraujiškame racionalaus “ego” išaukštinime visiškai izoliuotame nuo išorinės realybės, o mes galime teigti, kad Vakarų minties evoliucija buvo grįsta moteriškojo prado slopinimu – nediferencijuotos vieningos sąmonės slopinimu, mistikos (participation mystique) atskyrimu nuo gamtos. Tai buvo nuoseklus Anima Mundi, tai yra Pasaulio Sielos, neigimas, būties vienybės, tam tikros paslapties ir nevienareikšmiškumo, vaizduotės, emocijos, intuicijos, kūno instinktų, gamtos, moters – žodžiu, viso to, ką vyriškas principas savo projekcijose laikė “kitu”, “kitokiu”.

Tačiau toks atskyrimas neišvengiamai skatina siekį vienytis su tuo, kas prarasta – ypač po to, kai didvyriški vyrų ieškojimai atvedė šiuolaikinį mąstymą į beviltišką aklavietę, kur, pajutę visišką vienatvę, jis (niekatrosios giminės pradas – mano pastaba)  pats sau priskyrė išskirtines teises į bet kokį sąmoningą sprendimą, vienintelį esantį Visatoje (žmogus – vienintelė sąmoninga ir racionali būtybė, Kosmosas aklas ir mechanicistinis, Dievas miręs). Štai tada žmogus patyrė egzistencinę krizę: jis – vienišas, mirtingas sąmoningas “ego”, įmestas į absoliučiai beprasmišką ir nepažįstamą Visatą. Jį ištinka ir psichologinė, ir biologinė krizės: jis gyvena tokiame  pasaulyje, kurio forma tiksliai atitinka jo pasaulėžiūrą, tai yra  “žmogaus sukurtoje” aplinkoje, palaipsniui virstančia vis labiau mechanicistine, bejausme ir save griaunančia. Šiuolaikinio žmogaus krizė – tai iš tikrųjų yra vyrų krizė, ir esu įsitikinęs, kad ji jau kyla į didžiulę moteriško principo bangą, sukrėtusią mūsų kultūrą. Tai akivaizdu ne tik dėl feminizmo iškilimo, moterų padėties stiprėjimo ir dėl grynai moteriškų vertybių išaukštinimo tiek moterų, tiek vyrų akyse, ir ne tik dėl spartaus moterų išsilavinimo augimo ir dėl augančio jautrumo „protėvių dvasiai” perspektyvų atsiradimo beveik visose intelektualinėse disciplinose, bet taip pat dėl augančio vienybės jausmo su planeta ir visomis jos gamtinėmis formomis, dėl didėjančios ekologinės grėsmės suvokimo ir intensyvėjančios reakcijos prieš politinę ir korporatyvinę  strategiją, skirtą negailestingam aplinkos išnaudojimui, vis labiau įsijungiant žmonių bendruomenėms, dėl sparčios ilgametės politinių ir ideologinių barjerų, skiriančių pasaulio tautas, vis gilesnio supratimo, kokia turėtų būti savitarpio pagalba ir bendradarbiavimas, bei daugelio skirtingų perspektyvų. Ši banga taip pat yra juntama apskritai dėl noro susivienyti su kūnu, su emocijomis, su pasąmone, su vaizduote ir intuicija, su nauju susidomėjimu gimdymu ir motinos orumu, vis labiau pripažįstant imanentiškumą mąstyme, dideliu susidomėjimu Gajos* (Žemės) hipoteze. Ji juntama ir aistringame susidomėjime archajiškomis kultūromis ir moderniomis vietinėmis gentimis, tokiomis kaip senovės europiečiai, Amerikos indėnai, afrikiečiai, – dėmesio centre atsidūrusio moteriškojo dieviškojo prado, archeologijoje – Didžiosios Deivės tradicijos atradime ir šiuolaikinio šios Deivės dvasingumo atgimime, kylant Judėjų-krikščionių Sofijos tradicijai ir popiežiaus Assumptio Mariae* išaukštinime, dėl beveik visuotinai kilusio spontaniško moterų archetipinių apraiškų atsiradimo, ir kai kuriuose sapnuose, ir psichoterapijoje. Pajauskime šį impulsą didžiulėje susidomėjimo mitologinėmis pažiūromis bangoje, ezoteriniais mokymais, Rytų mistika, burtininkavimu ir šamanizmu, archetipine ir transpersonaline psichologija, hermeneutika ir kitomis neobjektyvistinėmis epistemiologijomis…/…/šį Sąrašą galima tęsti neribotą laiką. Kaip prognozavo Jungas, šiuolaikinėje sąmonėje vyksta epochinis poslinkis, dviejų priešiškų polių susitaikymas, priešybių susijungimas…dar kažkiek laiko išliks susvetimėjusi vienatvė, o moteriškas principas, kuris  buvo engiamas ir pavergtas, dabar pradėjo labai greitai kilti.

Ir toks dramatiškas vystymasis – ne paprastas  atpildas, ne kompensacija to, kas prarasta, nes, esu įsitikinęs, tai buvo latentinis Vakarų intelektualinės ir dvasinės evoliucijos tikslas. Todėl kad nematoma aistra, glūdėjusi vakarietiškame mąstyme, buvo siekis susijungti su savo būties ištakomis. Varomoji Vakarų vyriškos sąmonės jėga buvo jos dialektinis savirealizacijos ir nepriklausomybės siekis, ir pagaliau prarasto ryšio su visuma atkūrimas, – kad, atsiskyręs nuo moteriško principo, atgautų jį ir vėl užmegztų ryšį su pačiu gyvybės, gamtos ir sielos slėpiniu. Kad dabar tas  susijungimas vyktų naujame lygmenyje, skirtingame nuo to, kokiame jis gyvavo pradinėje sąmonės būsenoje, nes ilgai vykusiai žmogaus sąmonės evoliucijai pavyko paruošti jį savanoriškam ir sąmoningam savo pamato ir esmės priėmimui. Vakarų minties vidinė orientacija ir tikslas (telos) buvo atkurti savo ryšį su kosmosu brandžios mistikos veikimo dėka, savanoriškai ir sąmoningai pasiduodant į didįjį visagalybės glėbį, kuriame išsaugoma žmogaus nepriklausomybė ir tuo pat metu įveikiamas žmogaus susvetimėjimas.

Tačiau tam, kad pagaliau galėtų pabusti engiamas moteriškumas, vyriškas principas turi atnešti save kaip auką, įveikęs savotišką ego mirtį. Vakarietiškas mąstymas turi atsiverti tokiai realybei, kurios prigimtis gali sukrėsti iki pamatų jo giliausiai įsišaknijusius įsitikinimus apie save ir pasaulį. Tame slypi jo tikrasis didvyriškumo aktas. Atėjo laikas peržengti slenkstį – ir šiam veiksmui reikia ypatingos drąsos, tikėjimo, vaizduotės ir įsitikinimo, kad egzistuoja kažkokia didesnė ir sudėtingesnė realybė. Pagaliau, toks žingsnis reikalauja besąlygiško savęs išsižadėjimo. Tame yra didžioji užduotis, kuri iškilo mūsų amžiui: vyriškajam principui teks  išsiskirti su savo hybris* ir su vis dar nesuvokta savo sąmonės dalimi ir savanoriškai keliauti į visiškai naujus santykius, grindžiamus tarpusavio supratimu ir lygybe su visais moteriško principo pavidalais. Taigi, moteriškojo principo nebereikia pajungti sau, neigti ir pavergti: jis turi būti visiškai pripažintas, gerbiamas ir vertinamas kaip lygiateisis. Nuo šiol jis turi būti pripažintas ne kaip objektyvizuotas “kitas”, bet kaip šaltinis, tikslas ir imanentinė esatis.

Tai iš tiesų grandiozinė užduotis, tačiau esu įsitikinęs, kad būtent tam, žingsnis po žingsnio, ruošėsi vakarietiškas mąstymas per visą jo egzistavimo laikotarpį. Esu įsitikinęs, kad nenuilstanti vidinė Vakarų mintis ir jos vyriškojo prado raida, – neįtikėtinai ilgame dialektiniame  vyksme – vedė būtent į susitaikymą su prarasta moteriška vienybe į gilią ir daugiapakopę vyrų ir moterų santuoką, pergalingą ir gydantį susijungimą. Aš taip pat tikiu, kad dauguma mūsų epochos konfliktų ir nelaimių atspindi tai, kad evoliucijos drama dabar artėja prie pabaigos ir aiškumo. Juk mūsų laikmetis iš visų jėgų stengiasi įnešti į žmonijos istoriją kažką iš esmės naujo: atrodo, kad mes esame liudininkai ir kažkokios naujos realybės “gimdymo kančių” dalyviai, naujos žmogiškos egzistencijos formos – to “vaiko”, kuris bus šios didžiosios archetipinės santuokos vaisius, nešantis savyje visą praeitį. Todėl dar kartą patvirtinu gyvybiškai svarbius idealus, kuriuos skelbė feminisčių atstovai ekologines, archaines ir kitas kontrkultūrines ir multikultūrines kryptis. Taigi norėčiau patvirtinti linijos, kuri palaikė ir maitino pagrindinę vakarietišką trajektoriją, svarbą, nes esu įsitikinęs, kad ta tradicija, apimanti viską nuo graikų epo poetų ir senovės hebrajų pranašų, per visą intelektualinį ir dvasinį kelią nuo Sokrato ir Platono, nuo Pauliaus ir Augustino, nuo  Galilėjaus ir Dekarto, Kanto ir Freudo, – šio stulbinančio Vakarų nueito kelio jokiu būdu nedera atmesti kaip kažkokio imperialistinio-šovinistinio sąmokslo: tai turėtų būti laikoma būtina ir kilnia didžiosios Dialektikos dalimi. Ši tradicija pasiekė ne tik esminės individo diferenciacijos ir autonomijos, kuri vienintelė tegalėjo sudaryti galimybę didelio masto sintezei: ji taip pat atvėrė kelią savo apsisprendimui. Dar daugiau,  – šioje tradicijoje glūdi ištekliai, kurie liko be jos pačios Prometėjo dėmesio, kuriuos tik dabar pradedame suvokti ir kurie, kaip ne keista, privertė mus suvokti atvirumą moters pradui. Čia ir patvirtinama, ir įveikiama kiekviena perspektyva – tiek vyrų, tiek moterų, sudarančių vienos visumos dalis: juk kiekvienam poliui reikalinga priešybė. O jų sintezė veda į visiškai naujus horizontus: už kurių netikėtai atsiveria dar nepatirta tikrovė, kurią išvysti neduota tol, kol ji pati nepasirodys, arba ji pati taps nauju kūrybos aktu.

Ir vis dėlto, kodėl Vakarų intelektualinės ir dvasinės tradicijos vyriškas  charakteris tapo mums toks akivaizdus tik šiandien, kai visos ankstesnės žmonių kartos to visiškai nepastebėdavo? Manau, kad tai vyksta tik dabar todėl, kad, kaip pastebėjo Hėgelis, civilizacija nesugeba pačios savęs ir savo reikšmės suvokti tol, kol nepasiekia tokios brandos stadijos, kol nepriartėja jos mirties valanda. Šiandien mes patiriame tai, kas labai panašu į modernaus, tai yra vakarietiško žmogus mirtį. Gali būti, kad jau arti ne tik civilizacijos, bet dvasingojo „žmogaus“ pabaigą. Žmogus nėra tikslas. Žmogus yra kažkas tokio, ką reikia įveikti ir pabaigti jo susijungimą su moteriškumu. 

Kas gali tai suvokti? Tiesmukiškai vertinti R. Tarno idėjų – negalima.

…………….

* hybris – nešventas įžūlumas. Senovės gr.k.

* Levantas – Vakarų kalbose paplitęs istorinis geografinis pavadinimas krašto, esančio Viduržemio jūros rytinėje dalyje. Žiūrėkite žemėlapį – matote šias valstybes: Siriją, Libaną, Izraelį, Jordaniją.  Senovės graikai ir romėnai šiam regionui įvardinti naudojo žodį Sirija.  Arabų kalbose naudojamas pavadinimas aš-Šams, kuri sudaro vieną iš trijų Mašreko dalių.

*Gaja (Γαία) graikų mitologijoje- Žemės personifikacija (Motina Žemė). Pirmoji Gajos šventykla buvo pastatyta Delfuose.

*Academia cum laude  – unikali individualių studijų sistema, leidžianti motyvuotiems bakalauro studijų studentams peržengti savo pagrindinių studijų ribas, gilintis į asmeninę studijų temą, dirbti su pasaulinio garso universiteto profesoriais – aukščiausio lygio mokslininkais, tyrėjais ar pripažintais menininkais, vertinamais savo srities autoritetais.

* Originale anglų kalba visur naudojamas žodis “žmogus”, turintis dvi reikšmes: “žmogus” ir “vyras”. 

* Versta iš rusų k. patrumpinta: psylib.org.ua

EZOTERINIAI ŽAIDIMAI: KLIŪTIS AUGTI

OŠO RADŽNIŠ atsako į savo sekėjų klausimus. 

5 skyrius

– Ar yra skirtumas tarp kūno ir proto, materijos ir sąmonės, fizinio ir dvasinio? Kaip galima „išeiti“ už kūno ir proto, – juos pranokti, transcenduoti, kad pasiektume dvasinę sąmonę?

Pirmas dalykas, kurį reikia suprasti, yra tai, kad kūno ir proto atskyrimas yra visiškai neteisingas. Jei pradėsite nuo tokio skirstymo, nieko nepasieksite: klaidinga pradžia niekur neveda. Iš to nieko nebus, nes kiekvienas žingsnis turi savo loginį vystymąsi. Antrasis žingsnis seka iš pirmojo, o trečiasis – iš antrojo ir pan. Yra loginė seka. Todėl žengdami pirmą žingsnį jūs, tiesą sakant, jau viską pasirenkate.

Ošo su sekėjais.

Pirmas žingsnis svarbesnis už paskutinį, pradžia turi daugiau prasmės nei pabaiga, nes pabaiga yra pabaiga, rezultatas. Bet mes visada galvojame apie pabaigą, o ne apie pradžią. Mums labiau rūpi tikslai nei priemonės. Pabaiga mums tapo tokia svarbi, kad mes visiškai pamiršome apie sėklą, apie pradžią. Ir tada mes gyvename svajonėse ir niekada nepasiekiame realybės.

Bet kuriam ieškotojui toks padalijimas, tokia dvilypė būties samprata – kūnas ir protas, fizinis ir dvasinis – yra klaidingas žingsnis. Būtis yra nedali, – visi dalijimai yra psichiniai. Proto požiūris į dalykus sukuria dvilypumą. Atskirtis – proto kalėjimas.

Protas negali kitaip. Jis  negali įsivaizduoti dviejų priešybių kaip visumos, dviejų poliarinių priešingybių kaip vieno. Protas yra trokšta nuoseklumo. Jis neįsivaizduoja, kaip šviesa ir tamsa gali būti viena. Tai nenuoseklu, paradoksalu.

Protas yra priverstas generuoti priešingybes: Dievas ir velnias, gyvenimas ir mirtis, meilė ir neapykanta. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad meilė ir neapykanta yra ta pati energija? Tai protui sunku. Ir todėl jis skirsto. Tuomet nelieka problemos: meilė yra neapykantos priešingybė, o neapykanta yra priešinga meilei. Dabar viskas logiška, ir protas gali nurimti. Todėl dalijimas reikalingas proto patogumui, o ne tiesai, ne tikrovei.

Labai patogu save skirstyti į dvi dalis: kūną ir save. Tačiau atskyrimo metu žengi neteisingą žingsnį. Ir kol negrįši atgal ir nepakeisi savo pirmojo žingsnio, tol daug gyvenimų klaidžiosi ir klaidžiosi, ir nieko iš to neišeis; vienas klaidingas žingsnis veda prie dar didesnių klaidingų žingsnių. Taigi, pradėkite nuo tinkamos pradžios.

Atminkite, kad jūs ir jūsų kūnas yra ne du, o vienas. Du – tai tik dėl patogumo. Kalbant apie esatį, – užtenka vieno. Dalinti save į dvi dalis yra dirbtinis metodas. Realybėje jautiesi, kad esi viena, bet kai pradedi apie tai galvoti, iškyla problema. Kai tavo kūną apima skausmas, tu negalvoji apie save ir savo kūną kaip skirtingus. Jaučiate vienybę su kūnu. Ir tik vėliau, pradėjus mąstyti, imate skirstyti.

Esamu momentu nėra dalijimo. Pavyzdžiui, jei jums prie širdies pridės peilį, jumyse  neliks susiskaldymo. Jūs negalvojate, kad jūsų kūnas dabar bus nužudytas, – jaučiate, kad jūs būsite nužudyti.  Tik vėliau, kai visa tai tampa atminties dalimi – apie tai susimąstote. Galite teigti, kad buvo ketinama nužudyti jūsų kūną. Bet tą akimirką jūs  negalėjote taip sakyti.

Kai jūs jaučiate, patiriate vienovę; kai pagalvojate, imate dalinti. Taip sukuriamas priešas. Jeigu jūs ne kūnas, kyla kova. Gimsta klausimas: “Kas yra šeimininkas? Kūnas ar aš?” Tada ego jaučiasi įskaudintas. Jūs pradedate slopinti kūną. Kai slopinate kūną, slopinate save. Kai kovojate su savo kūnu, kovojate su savimi. Kyla painiava. Ir visa tai yra savižudybė.

Net ir pabandžius nuslopinti savo kūną – tai nepavyks. Ar galite kairiąja ranka įveikti dešinę? Jos atrodo atskiros, bet per jas teka ta pati energija. Jeigu jos iš tikrųjų būtų atskirtos, tuomet būtų galimas įveikti, o ne tik nuslopinti – visiškas sunaikinti! Bet kai ta pati energija teka per abi, kaip galėčiau nuslopinti savo kairę ranką? Visa tai atrodo kaip tyčinis žaidimas. Galiu prispausti dešinę ranką prie kairės ir apsimesti, kad dešinė laimėjo. Bet kitą minutę jau keliu kairę ranką, ir niekas jos nebestabdo. Mes visi žaidžiame šį žaidimą. Nuolat. Kartais tu nugali seksą, kartais seksas tave. Tai tampa užburtu ratu. Sekso nuslopinti neįmanoma. Jį galima transformuoti, bet nuslopinti – ne.

Toks žingsnis, kai jūs atsiskiriate nuo savo kūno, veda į slopinimą. Ir jei esate už transformaciją, nepradėkite nuo dalijimo. Transformacija atsiranda tik suvokus visumą kaip Visumą. Represijos kyla iš klaidingo supratimo apie visumą kaip atskirų dalių rinkinį. Jei žinau, kad abi rankos yra mano, tai kvaila slopinti kurią nors vieną. Pačios pastangos yra absurdiškos: kas ką turėtų slopinti? kas turi su kuo kovoti? Jei nesigėdijate savo kūno ir jame jaučiatės lengvai bei atsipalaidavę, tuomet galite žengti pirmąjį žingsnį tinkama linkme. Tada nebus susiskaldymo ar slopinimo.

Ošo mirė, nes, kaip teigė jis pats, buvo nunuodytas taliu Amerikos kalėjime. 

Jei atskiriate save nuo savo kūno, daug kas iš to seka automatiškai. Kuo labiau slopinate kūną, tuo gilesnis jūsų nusivylimas, nes nuslopinti neįmanoma. Galite sudaryti laikinas paliaubas, bet tada vėl būsite nugalėtas. Ir kuo didesnė jūsų neviltis, tuo didesnis atsiskyrimas, tuo platesnis tarpas susidaro tarp jūsų ir jūsų kūno. Pradedate jausti jam priešiškumą. Imate jausti, kad kūnas pernelyg stiprus, todėl negalite jo nuslopinti. Ir tada nusprendžiate: „Nuo šiol aš su juo kovosiu ryžtingiau!“

Todėl ir sakau, kad viskas turi savo logiką. Jei pradėsite nuo neteisingos prielaidos, galite eiti iki galo ir nieko nepasieksite. Kiekviena kova veda į kitą kovą. Protas galvoja: “Kūnas per stiprus, o aš silpnas. Teks jį stipriau spausti.” Arba kitaip: „Reikia susilpninti organizmą“. Visos askezės tėra bandymai susilpninti organizmą. Bet kuo silpnesnis jūsų kūnas, tuo silpnesni ir jūs. Tarp jūsų ir jūsų kūno visada yra santykinė jėgų pusiausvyra. Kai tik nusilpstate, dar labiau nusiviliate, nes dabar jus dar lengviau nugalėti. Ir nieko negalite padaryti. Kuo silpnesnis būsite, tuo mažiau šansų įveikti savo kūno trauką ir tuo daugiau pastangų turėsite įdėti, kad laimėtumėte. Todėl pirmiausia reiktų liautis galvoti apie atskyrimą. Skirstymas – į fizinį ir dvasinį, materialųjį ir psichinį, sąmonę ir materiją – tėra kalbos klaida. Visas šias nesąmones generuoja kalba. /…/

Naudokite žodį „pagal“ ir galimybė pasikeis. „Pagal“ yra dirbtinis žodis, kurį de Bono paėmė iš poezijos arba kaip hipotetinę galimybę. Tai neutralus žodis, kuriame nėra įvertinimo, priekaištų ar padrąsinimo, jokių įsipareigojimų nei už, nei prieš. Esi įžeistas, o tu atsakai: „pagal“. Ir pajuskite skirtumą savo viduje. Vienas žodis gali viską pakeisti. Atsakydami „pagal“, jūs sakote: „Aš tave girdėjau. Dabar žinau, kaip tu manai. Galbūt tu teisus; gal tu klysti. Neteikiu jokio vertinimo“. Kalba sukuria susiskaldymą. Netgi didieji mąstytojai kalbiniu požiūriu kuria dalykus, kurių nėra. Paklauskite jų: „Kas yra protas?“ Jie atsakys: „Ne materija“. Paklauskite jų: „Kas yra materija?“, jie atsakys: „Ne protas“. Jie nežino, nei kas yra protas, nei kas yra materija. Jie apibrėžia materiją per protą, o protą per materiją. Ištakos lieka nežinomos. Tai absurdiška, bet mums vis tiek patogiau, nei tiesiog prisipažinti: „Nežinau. Apie tai nieko nežinoma“. Sakydami „Protas nėra materija“, – nusiraminame, tarsi kažkas būtų nuspręsta. Bet tai nieko nepaaiškina. Ir protas, ir materija lieka nežinomi, bet sakyti „nežinau“,  labai skaudintų ego. Atskyrimo momentu mums atrodo, kad tampame šeimininkais to, apie ką nieko neišmanome.

99 procentus filosofijos sukuria kalba. Skirtingos kalbos sukuria skirtingas filosofijas, o jei pakeisite kalbą, pasikeis ir filosofija. Štai kodėl filosofija yra neišverčiama. Mokslą galima išversti, o filosofiją – ne. Poezija dar labiau neišverčiama, nes priklauso nuo tam tikrų kalbos niuansų. Keisdami kalbą prarandame visą poezijos skonį ir aromatą. Šis aromatas priklauso nuo tam tikrų žodžių raiškos ir derinimo. Ir šito neįmanoma išversti.

Taigi, pirmas dalykas, kurį visada reikia atminti, – nepradėti nuo dalijimo. Tik tada pradžia bus teisinga. Aš nesakau, kad turėtume pradėti nuo sąvokos „Aš vieningas“. Šiuo atveju taip pat pradėtumėte nuo koncepcijos. Tiesiog pradėkite nuo nežinojimo, nuo nuolankios nežinomybės, nuo „Aš nieko nežinau“.

Galima tvirtinti, kad protas ir kūnas yra atskiri, arba galima užimti priešingą poziciją ir pasakyti: “Aš esu vientisas. Kūnas ir protas nedalūs.” Tačiau šis teiginys taip pat reiškia susiskaldymą. Dvilypumo jausmui priešpastatote vienybę. Šis teiginys irgi yra subtilus slopinimas. Taigi, nepradėkite nuo Advaitos, nedualistinės filosofijos. Pradėkite nuo esmės, o ne nuo sąvokų. Pradėkite nuo gilaus, nekonceptualaus suvokimo. Tai aš vadinu tinkama pradžia. Pradėkite jaustis egzistenciškai. Nesakykite „vienas“ ar „du“; nesakyk „tai“ ar „ta“. Pradėkite jausti, tai – kas yra. O pajausti kas yra, galima tik tada, kai nėra proto, kai nėra sąvokų, filosofijų, doktrinų ar net pačios kalbos. Kai kalbos nėra, jūs esate būtyje. Kai kalba yra, jūs esi prote.

Su kita kalba turėsite kitokį mąstymą. Yra tiek daug kalbų. Ne tik kalbiniu, bet ir religiniu bei politiniu požiūriu. Komunistas, sėdintis greta manęs, tikrai nėra su manimi. Jis gyvena kitoje kalboje. O kitoje mano pusėje sėdi žmogus, kuris tiki karma. Tarp jų visiškai neįmanomas dialogas, nes jie nemoka vienas kito kalbos. Net jeigu jie vartoja tuos pačius žodžius, jie vis tiek nesupras vienas kito. Kiekvienas  – savo visatoje. Su kalba kiekvienas gyvena savo izoliuotame pasaulyje. Be kalbos priklausai vienai bendrai kalbai – būtybei. Štai ką aš turiu omenyje sakydamas meditacija: iškristi iš asmeninio kalbinio pasauliuko ir patekti į bežodę būtį. Tie, kurie atskiria kūną ir protą, visada yra prieš seksą. Dėl to, kad seksas dažniausiai yra vienintelė mums žinoma neverbalinė, natūrali patirtis. Kalba čia visai nereikalinga. Jei sekse vartojate kalbą, į ją giliai įsigilinti neįmanoma. Ir visi tie, kurie teigia, kad tu – ne kūnas, yra prieš seksą, nes sekse esi absoliučiai neatsiejamas.

Negyvenkite  žodžių pasaulyje. Pasinerkite giliau į pačią esmę. Naudokite ką tik norite, bet vėl ir vėl grįžkite į neverbalumo lygį, į sąmonės lygį. Gyvenkite su medžiais, paukščiais, dangumi, saule, debesimis ir lietumi, – visur gyvenkite su nekalbia esybe. Ir kuo daugiau tai darysite, kuo giliau į tai gilinsitės, tuo pilniau pajausite vienybę, kurios nėra dualumo opozicijose; vienybę, kurią sudaro ne dviejų sąjunga, o žemyno vienybė su sala, kuri po okeano vandeniu sudaro vieną visumą su žemynu. Šios dvi visada buvo viena. Jie jums atrodo atskiri, nes žiūrite tik į paviršių. Kalba yra paviršius. Visų tipų kalbos – religinės, politinės – yra paviršiuje. Kai gyveni su bežode esybe, priartėji prie subtilios vienybės, kuri yra ne matematinė, o egzistencinė.

Nežaiskite šių žodžių žaidimų: „Kūnas ir protas skirtingi“, „Kūnas ir protas yra viena“. Palikite juos ramybėje! Įdomu, bet nenaudinga. Šie žaidimai niekur neveda. Net jei juose randi tiesą, tai tik žodinė tiesa. Ko jie gali jus išmokyti? Daugelį tūkstančių metų jūsų protas žaidžia tą patį žaidimą, bet tai vaikiška; Žodžių žaidimai yra vaikiški. Nesvarbu, kaip rimtai juos žaidžiate. Galite rasti daug dalykų, patvirtinančių savo poziciją, daug reikšmių; bet visa tai vis dar žaidimas. Kasdieniame gyvenime kalba yra būtina, tačiau su ja negalima pereiti į gilesnes sferas, nes šios sferos yra neverbalinės. /…/ Daugelis žmonių iššvaistė savo gyvenimus įvairioms paieškoms. Jei į viską žiūrite pernelyg rimtai, galite lengvai iššvaistyti savo gyvenimą. Žaisti žodžiais toks malonus egoizmas, kad galite tai daryti visą gyvenimą. Net jei tai įdomus ir smagus žaidimas, dvasiniam ieškotojui jis beprasmis.

Dvasinis ieškojimas nėra žaidimas. Panašų žaidimą galima žaisti su skaičiais. Galite nubrėžti paraleles. Galima suskaičiuoti, kodėl savaitėje yra septynios dienos, septynios natos oktavoje, septynios sferos ir septyni kūnai. Kodėl visada septyni? Tada aplink jį kuriate filosofiją, bet ta filosofija bus tik jūsų vaizduotės produktas.  /…/ Galite žaisti su visu tuo ir rasti daugybę atitikmenų. Pasaulis yra toks platus, toks begalinis ir kiekvieną minutę nutinka tiek daug dalykų, kad sutapimai neišvengiami. Šie sutapimai sumuojasi ir jūs sukuriate tokį ilgą sąrašą, kad pradedate tuo tikėti. Tada pagalvoji: „Kodėl visada septyni? Čia yra kažkokia paslaptis“. Visa paslaptis ta, kad tavo protas mato sutapimus ir bando juos logiškai interpretuoti. /…/ Tai, ką sakau, visada yra fragmentiška, nebaigta. Kalboje daug tarpų, kurių neįmanoma įveikti. Su manimi teks šokinėti iš vieno taško į kitą. Sistemą nesunku sukurti, nes visus tarpus galima užpildyti fantazija. Tada viskas tampa labai tvarkinga, švaru, logiška. Bet kai tik viskas tampa logiška, visa vis labiau ir labiau nutolsta nuo egzistencijos šaltinio.

Kuo daugiau žinote, tuo giliau jaučiate, kad yra spragų, kurių neįmanoma užpildyti. Egzistencija niekada nebūna nuosekli. Sistema gali būti nuosekli, bet pati būtis niekada nebus nuosekli. Ir jokia sistema negali to paaiškinti. Kai žmonės ėmė kurti būties aiškinimo sistemas (Indijoje, Graikijoje, Kinijoje), jie kūrė žaidimus. Jei pirmas  žingsnis buvo teisingas, vadinasi, visa sistema veiks puikiai, o jei nebuvo žengtas pirmasis žingsnis, tada visa konstrukcija sugriūna. Visa ši konstrukcija yra vaizduotės padarinys. Tai nuostabu. Poetiška. Tačiau kai tik sistema pradeda tvirtinti, kad jos egzistavimo versija yra absoliučiai teisinga, ji virsta destruktyviu smurtu. Visos tos tiesos sistemos yra tik poezija. Graži poezija, bet nieko daugiau. Daugelį spragų užpildė vaizduotė.

Gurdžijevas*  telkė dėmesį į kai kuriuos tiesos fragmentus, bet kadangi teorija negali būti pagrįsta vienu ar dviem fragmentais, jis surinko daug fragmentų. Ir tada jis pabandė sujungti juos visus į nuoseklią sistemą. Ir jis pradėjo pildyti spragas. Tačiau kuo daugiau jų prisipildė, tuo labiau buvo prarasta tikrovė. Ir galiausiai visa sistema subyrėjo dėl šių užpildytų spragų. Tas, kuris yra užburtas mokytojo asmenybės, gali nepastebėti jo mokymo spragų, o kiti matys tik spragas ir nė vieno tiesos fragmento. Savo pasekėjams Buda yra Buda (nušvitęs), bet kiti yra suglumę, nes mato tik spragas. Jei sujungsite visas tas spragas, tai bus destruktyvu; o jei sujungsite visas tiesos dalis, tai gali būti jūsų transformacijos pagrindas.

Tiesa neišvengiamai bus fragmentiška. Ji tokia beribė, kad jos negali suvokti mūsų ribotas protas. O jei norėsite suvokti visumą, teks atsisveikinti su savo protu, jį pranokti. Bet jei sukursite sistemą, galvos nepamesite, nes protas užpildys visas spragas. Sistema bus aiški, nesudėtinga, darys įspūdį savo aiškumu ir pagrįstumu, bet tik tiek. Tačiau norint transformuotis, reikia kažko daugiau: jėgos ir energijos. Ir ši jėga ateina tik per trumpas prošvaistes. Protas sukuria daugybę sistemų ir metodų. Jis tiki: „Jei gyvensiu taip, kaip gyvenu, –  atrasiu kažką gilesnio“. Tai absurdas. Tačiau protas nenuilstamai galvoja, kad kažkur Tibete, kažkur Meru Pravate ar kur kitur vyksta „tikrasis“ gyvenimas. Širdyje sumaištis: kaip ten patekti? Kaip susisiekti su ten dirbančiais mokytojais? Protas visada kažko ieško kažkur toli, o ne čia ir dabar. Protas čia niekada nebūna. O žmones traukia bet kokia teorija: “Šiuo metu Meru kalne vyksta kažkas tikro! Eikime ten, susisiekime su mokytojais ir tai mus pakeis!”

Netapkite tokių dalykų auka. Net jei jie yra atrodo patikimi, nesijaudinkite dėl jų. Tai, ką kas nors jums sako, gali būti tiesa, tačiau jūsų susižavėjimo priežastis yra klaidinga. Dabartis yra čia ir dabar; šiuo metu ji yra su tavimi. Tiesiog dirbk su savimi. Net jei aplankysite visus Meru kalnus, vis tiek turėsite grįžti į save. Galiausiai atrasite, kad ir Meru kalnas, ir Tibetas yra čia: “Čia, mano viduje. Ir aš klajojau taip toli…” Kuo sistema racionalesnė, tuo greičiau ji sugriūna ir reikia imtis ko nors irracionalaus. Tačiau kai tik įvedate neracionalų elementą, protas nebegali jo atlaikyti ir ima skilinėti. Taigi nesijaudinkite dėl sistemų. Peršokite į „čia ir dabar“.

…………………….

Versta iš OŠO knygos. EZOTERIKOS PSICHOLOGIJA. 

(Osho Rajneesh. The Psychology of the Esoteric. 2nd ed., 1989)

* Gurdžijevas – Ošo savo knygose jį nuolat kritikavo. Tai iš Rusijos kilęs mistikas ir dvasinis mokytojas. Gyveno 1866m. – 1949 m.. Gimė graikų-armėnų šeimoje Rusijos imperijos mieste Aleksandropolyje (dabar Giumri, Armėnija). Nuo pat jaunystės domėjosi dvasingumu, keliavo po Egiptą, Turkiją, Artimuosius Rytus, Afganistaną, Turkestaną, aplankė Meką. Kelionėse rinko informaciją apie ezoterinius religijų elementus (sufizmą, rytų krikščionybę, budizmą), apie įvairių tautų šokius ir muziką. 1913 m. Gurdžijevas atvyko į Maskvą, kur pradėjo savo ezoterinius mokymus. 1915 m. susipažino su garsiu to meto filosofu, ezoteriku Piotru Uspenskiu. Jie drauge ėmė vesti mokymus, rengė ekspedicijas. Vėliau suformulavo dvasinių praktikų koncepciją, pavadintą „Ketvirtuoju Keliu“.

ŽMOGAUS PRIGIMTIS, BUDOS PRIGIMTIS:

INTERVIU SU JOHNU WELWOODU*

Terapeutė Tina Fossella kalbasi su Johnu Welwoodu ir aptaria, kaip vystėsi jo sukurta „dvasinio vengimo“ sąvoka nuo tada, kai jis ją paskelbė prieš trisdešimt metų. 1980-aisiais Johnas Welwoodas pasirodė kaip novatorius tiriant Vakarų psichoterapijos ir budizmo praktikos santykį. 

Johnas Welwoodas**

Jis dirbo Eastwest psichologijos programos direktoriumi Kalifornijos integralių studijų institute San Franciske, taip pat buvo transpersonalinės psichologijos žurnalo vykdomasis redaktorius. Welwoodas parašė daugybę straipsnių ir knygų apie santykius, psichoterapiją, sąmonę ir asmeninį augimą, įskaitant bestselerį „Širdies kelionė“ („Journey of The Heart‘). Jo “dvasinio vengimo” idėja tapo raktu į tai, ką daugelis supranta kaip dvasinės praktikos pavojus.

………………….

Tina Fossella: Prieš trisdešimt metų jūs sugalvojote terminą “dvasinis vengimas”. Ar galėtumėte paaiškinti, kas tai yra tiems, kurie nėra susipažinę su šia sąvoka?

Johnas Welwoodas: Dvasinis vengimas yra terminas, kurį sugalvojau norėdamas apibūdinti procesus, kuriuos stebėjau budistų bendruomenėje, kurioje buvau apsistojęs, taip pat savyje. Nors dauguma iš mūsų nuoširdžiai bando dirbti su savimi, pastebėjau plačiai paplitusią tendenciją naudoti dvasines idėjas ir praktikas tam, kad apeitumėte ar išvengtumėte nesuvoktų emocinių problemų, psichologinių žaizdų ir neišspręstų vystymosi etapų.

Kai dvasingumą dėka mes ko nors norime išvengti, imame naudoti nušvitimo ar pabudimo tikslus racionalizavimui to, ką aš vadinu išankstine transcendencija (premature transcendence ) – bandymus pakilti virš neapdorotos ir murzinos mūsų žmogiškumo pusės iš anksto, dar jos iki galo nepriėmę ir nesusitaikę su ja. Šiuo atveju mes linkę vartoti absoliučią tiesą, kad sumenkintume ar paneigtume santykinius žmogaus poreikius, jausmus, psichologines problemas, santykių sunkumus ir vystymosi defektus. Aš tai vertinu kaip tam tikrą dvasinio kelio “gamybinę riziką”, ta prasme, kai dvasingumu iš tiesų siekiame įveikti esamos karminės situacijos viziją.

T.F.: Kokios rizikos su tuo siejamos?

Johnas: Bandymas peržengti savo psichologines ir emocines problemas, vengiant susitikimo su jomis pavojų. Tai sukuria sekinantį atotrūkį tarp Budos ir mumyse esančio žmogaus. Tai taip pat veda prie konceptualaus, vienpusio dvasingumo supratimo, kuriame vienas gyvenimo lygmuo yra išaukštinamas jo priešingybės sąskaita: absoliuti tiesa iškeliama virš santykinės tiesos, beasmeniškumas prieš asmenybę, tuštuma prieš formą, transcendencija prieš įsikūnijimą, o susvetimėjimas prieš jausmingumą. Pavyzdžiui, galima bandyti praktikuoti neprisirišimą neigiant meilės poreikį, tačiau tai veda į tai, kad šis poreikis nustumiamas į nuošalę, todėl dažnai jis nesąmoningai ir impulsyviai pakeičiamas slaptu ir žalingu būdu.

T.F.: Ar tuo galima paaiškinti stebimas problemas mūsų dvasinėse bendruomenėse?

Johnas: Būtent. Nesunku vienašališkai panaudoti tuštumos tiesą: “Mintys ir jausmai yra tuštuma, – neva paprastas samsarinių vizijų žaismas, todėl neverta į jas kreipti dėmesį. Priimkite jų prigimtį kaip tuštumą ir tiesiog įveikite jas iš karto.” Praktikos eigoje tai gali būti vertingas patarimas. Tačiau gyvenimo situacijose tie patys žodžiai gali būti naudojami slopinimui jausmų ir rūpesčių, kuriems reikia mūsų dėmesio. Daug kartų stebėjau tokias situacijas.

T.F.: Kas jus šiandien labiausiai domina dvasiniame vengime?

Johnas: Man įdomu, kokį vaidmenį tai vaidina santykiuose, kur dvasinis vengimas ypač žalingas. Jei jūs buvote jogas oloje, panardintas ilgiems metams į retritus, – jūsų psichologinės žaizdos gal ir nebūtų tokios skausmingos, o juk jūs galėtumėte sutelkti dėmesį į savo praktiką aplinkoje, kuri nepablogina jūsų santykių žaizdų. Būtent santykiuose neišspręstos psichologinės problemos pasireiškia intensyviausiai. Taip yra todėl, kad psichologinės žaizdos slypi būtent santykiuose: jos formuojasi per santykius su pirmaisiais globėjais ir per juos.

Pagrindinė žmogaus žaizda, vyraujanti šiandieniniame pasaulyje, formuojasi aplink jausmą, kad esame nemylimi arba mūsų nemyli iki tokio lygio, kokio nusipelnome. Neadekvati meilė arba sambūvis sukrečia ir traumuoja vaiko raidą ir jo labai jautrią nervų sistemą. Ir kai mes įsisaviname tai, kaip buvome auginti, mūsų gebėjimas vertinti save, kuris taip pat virsta pagrindu vertinti kitus, yra pažeidžiamas. Aš tai vadinu “santykių žaizda” arba “širdies žaizda”.

T.F.: Taip, tai yra kažkas, ką mes visi žinome.

Johnas: Vakarų psichologijoje yra visa eilė tyrimų ir mokslinių įrodymų, kurie parodo, kokią svarbią įtaką kiekvienam žmogaus raidos aspektui daro prisirišimas («bonding») ir mylintis derinimas («loving attunement»), – žinomas kaip „saugus prisirišimas“. Saugus prisirišimas turi neįtikėtiną poveikį daugeliui mūsų gyvenimo aspektų, gerovei ir gebėjimui efektyviai veikti pasaulyje: tam, kaip formuojasi mūsų smegenys, kaip veikia mūsų endokrininė ir imuninė sistema, kaip mes sąveikaujame su savo emocijomis, kaip įveikiame depresiją, kaip veikia mūsų nervų sistema ir kaip prisitaikome prie streso, kaip mes elgiamės su kitais. Skirtingai nuo tradicinių Azijos vietinių kultūrų, šiuolaikinė tėvystė lemia tai, kad dauguma žmonių kenčia nuo nesaugių prisirišimo simptomų: savęs gailėjimosi, fizinio artumo, “įžeminimo” trūkumo, chroniško nepasitikėjimo savimi ir nerimo, hiperreaktyvaus proto, tvirto pasitikėjimo stokos ir gilaus vidinio deficito jausmo. Taigi dauguma iš mūsų kenčia nuo kraštutinio atsiribojimo ir susvetimėjimo laipsnio, kuris nebuvo būdingas ankstesnėms epochoms, – nuo visuomenės, bendruomenės, šeimos, vyresniųjų kartos, gamtos, religijos, tradicijų, savo kūno, jausmų ir mūsų žmogiškumo kaip tokio.

T.F.: O ką tai reiškia tam, kaip mes praktikuojame dharmą?

Johnas: Daugelis iš mūsų, įskaitant ir mane, iš pradžių kreipiasi į dharmą, bent jau iš dalies, kaip į būdą pabandyti įveikti savo psichologines ir su santykiais susijusęs žaizdas. Tačiau mes dažnai neigiame arba išliekame nesąmoningi tų žaizdų prigimčiai ir gilumui. Mes tik žinome, kad kažkas negerai, ir norime būti laisvi nuo kančių.

T.F.: Ar galime kreiptis į dharmą (dvasią – mano patikslinimas) iš pažeidžiamumo erdvės, kurios nė neįtariate?

Johnas: Taip. Mes kreipiamės į dharmą, kad jaustumėmės geriau, bet tada mes nesąmoningai pradedame naudoti dvasinę praktiką, kad pakeistume savo psichologinius poreikius.

T.F.: Taigi, kaip mūsų psichologinės žaizdos veikia dvasinę praktiką?

Johnas: Dvasinė praktika gali tapti tuo, ką aš vadinu kompensacine tapatybe, kuri apima ir apsaugo nuo sistemiškai nesveikos (ar ydingos) tapatybės, kurioje jaučiame nepasitenkinimą savimi, jaučiamės esantys nepakankamai geri arba su kažko stoka. Tada, nors ir galime stropiai praktikuoti, mūsų dvasinė praktika naudojama neigimo ir gynybos tikslais. Ir kai dvasinė praktika naudojama siekiant išvengti probleminių mūsų realaus žmogaus gyvenimo sričių, ji yra atskiriama nuo mūsų gyvenimo dalies, lieka neintegruota į bendrą mūsų egzistavimą

T.F.: Ar galite pateikti daugiau pavyzdžių, kaip tai pasireiškia Vakarų praktikoje?

Johnas: Savo psichoterapinėje praktikoje dažnai dirbu su dharmos studentais, kurie jau daug dešimtmečių atlieka dvasines praktikas. Pastebiu, kokia ji naudinga jiems ši praktika. Ir vis dėlto, nepaisant jų praktikos nuoširdumo, tai, ką jie praktikuoja, deja nepersmelkia jų gyvenimo. Jie ieško psichologinės pagalbos, nes jų žaizdos negyja ir jie nėra išsprendę jokių emocinių/tarpasmeninių/intrapersonalinių santykių, – jie gali apvaidinti savo žaizdas gana destruktyviais būdais.

Dažnai jie skelbia iškalbingus pareiškimus apie mūsų tikrosios prigimties pamatinį gėrį ir prigimtinį tobulumą, bet jais sunku pasitikėti, nes vis dar skauda psichologines žaizdas. Dažnai dharmos mokiniai, išsiugdę gerumą ir atjautą kitiems, yra žiaurūs sau už tai, kad neatitinka savo dvasinių idealų, dėl to jų dvasinė praktika tampa sausa ir negyva. Jų tarnavimas kitiems tampa savotiška pareiga ar būdu pagerinti savivertę. Kiti gali nesąmoningai naudoti savo dvasinę įžvalgą, kad pamaitintų savo narcisistinę infliaciją, nuvertintų kitus arba panaudotų juos manipuliaciniais tikslais. Žmonės, linkę į depresiją, galbūt užaugę su meilės stoka vaikystėje, dėl ko būna sunku save įvertinti, gali naudoti mokymus apie medžiagos trūkumą savyje, kad sustiprintų defliacijos jausmą. Jie ne tik blogau jaučiasi savyje, bet ir tiki, kad jų pažeidžiamumas šiuo požiūriu yra dar viena klaida – savotiška savęs fiksacija, dharmos antitezė, kuri dar labiau sustiprina jų gėdą ar kaltę. Tokiu būdu jie įstringa į skausmingą kovą su savimi, ir bando save dekonstruoti.

Sangha dažnai tampa amfiteatru, kuriame žmonės apžaidžia savo neišspręstas šeimos problemas. Lengva ką nors projektuoti į mentorius ar mokytojus, suvokti juos kaip tėvų figūras, o tada kyla noras laimėti jų meilę arba maištauti prieš juos. Gana įprasta brolių ir seserų konkurenciją perkelti į santykius bendruomenėje, taip pat konkurenciją su kitais bendruomenės nariais dėl to, kas yra mokytojo mylimiausias. Meditacija taip pat dažnai naudojama siekiant išvengti diskomforto ir neišspręstų gyvenimo situacijų. Tie, kurie neigia savo asmeninius jausmus ir žaizdas, gali naudoti meditaciją, kad sustiprintų polinkį į šaltumą, atsiribojimus tarpasmeniniame lygmenyje. Jie susipainioja, kai reikia tiesiogiai parodyti savo jausmus arba skaidriai išreikšti savo asmenybę. Būtinybė įveikti savo pažeidžiamumą, emocinę priklausomybę ar bazinį meilės poreikį gali būti suvokiama kaip kažkas grėsmingo.

Dažnai matydavau, kaip žmonės bando demonstruoti neprisirišimą, kad atsiribotų nuo savo žmogiškojo ir emocinio pažeidžiamumo. Tiesą sakant, susitapatinimas su dvasinio praktiko įvaizdžiu skatina vengti asmeninio bendravimo su kitais, galinčiais atgaivinti senas žaizdas ir meilės ilgesį. Skaudu stebėti, kaip kai kas laikosi susvetimėjimo pozicijos, o giliai širdyje lieka alkani trokštamo prisirišimo ir ryšio patirties.

T.F.: Taigi, kaip mes galėtume suderinti neprisirišimo idealą su žmogaus prisirišimo poreikiu?

Johnas: Tai geras klausimas. Jei budizmas nori visiškai priprasti prie vakarietiškos psichikos, manau, kad jis turi labiau pažinti vakarietiškos psichikos dinamiką; suprasti jų psichiką, kuri labai skiriasi nuo azijietiškos psichikos. Mums reikia platesnės perspektyvos, kuri galėtų atpažinti ir apimti du skirtingus žmogaus raidos kelius – tai, ką galėtume pavadinti augimu ir pabudimu, gydymu ir išsilaisvinimu, tapimu tikrai žmogišku asmeniu ir apskritai asmens peržengimu. Mes esame ne tik žmonės, siekiantys tapti Budomis, bet ir Budos, pabudę žmogaus pavidale, išmokę tapti tikrais žmonėmis. Ir šie du vystymosi keliai gali vienas kitą praturtinti.

Nors dharmos praktikos vaisius yra pabudimas, visapusiškai išsivysčiusio žmogaus siekis yra gebėjimas įsitraukti į „aš-tu“ santykį su kitais. Tai reiškia, kad reikia rizikuoti būti visiškai atviram ir skaidriam kitiems, tuo pačiu gebėti vertinti ir domėtis tuo, ką išgyvena kitas ir kuo jis skiriasi nuo tavęs. Gebėjimas atvirai ir giliai išreikšti save gana retai sutinkamas šiame pasaulyje. Ypač sunku tai parodyti, jei santykių sferoje turite žaizdų. Trumpai tariant, dharma pernelyg dažnai naudojama kaip pretekstas neigti savo žmogiškąją pusę. Štai kaip vienas “The New York Times” kalbintas Vakarų Zen mokytojas patarė vienam iš savo mentorių: “Ką jūs turite padaryti, – tai atmesti visus žmogiškus jausmus”. Kai po dešimtmečių jis perėjo psichoterapijos kursą, jis suprato, kad tai buvo nedoras patarimas, ir jam prireikė dešimtmečių, kad tai išsiaiškintų.

Bet jei išlaikysite perspektyvą, apimančią du vystymosi kelius, tada nenaudosime absoliučios tiesos santykinės tiesos nuvertinimui. Vietoj “arba/arba” logikos: “Jūsų jausmai yra tušti, todėl tiesiog atmeskite juos”. Geriau laikytis požiūrio “ir (arba)”: Nors jausmai yra tušti, kartais turite būti dėmesingi ir jiems. Absoliučios tiesos šviesoje asmeniniai poreikiai yra nereikšmingi, kaip miražas, o jų fiksavimas veda į kančią. Taip, ir tuo pat metu, jei atsiranda santykinis poreikis, tiesiog jų atmetimas gali sukelti papildomų problemų. Žvelgiant iš santykinės tiesos perspektyvos, aiškus supratimas to, kur jūs esate ir ko jums trūksta, – yra vienas iš svarbiausių sveiko tarpasmeninio bendravimo principų. Didysis paradoksas, jog esate ir žmogus, ir Buda, yra tas, kad esate ir priklausomi, ir nepriklausomi. Dalis mūsų visiškai priklauso nuo kitų žmonių dėl visko, pradedant maistu ir drabužiais, baigiant meile, ryšiu, įkvėpimu ir pagalba tobulėjimui. Nors mūsų Budos prigimtis yra nepriklausoma – absoliuti tiesa, tačiau mūsų žmogiškasis įsikūnijimas priklauso nuo santykinės tiesos. Žinoma, giliausia prasme absoliutumas ir santykinumas yra visiškai susipynę ir negali būti atskirti: kuo giliau suvokiame absoliutų atvirumą to, kas esame, tuo giliau pripažįstame savo santykinį ryšį su visomis būtybėmis.

T.F.: Vadinasi, vienu metu galime būti ir prisirišę, ir neprisirišę?

Johnas: Taip ir yra. Neprisirišimas yra mokymas apie jūsų absoliučią prigimtį. Budos prigimtis yra visiškai ir iš prigimties neprisirišusi. Prisirišimas budistine prasme turi neigiamą „kabinimosi“ prasmę. Kai esame laisvi ir atviri, mūsų Budos prigimtis nereikalauja prisirišimo. Ir vis dėlto, norint tapti sveiku žmogumi, mums reikia saugaus prisirišimo pagrindo tiek psichologine , tiek paties termino prasme: būtini glaudūs emociniai ryšiai su kitais žmonėmis, palaikant sambūvį, įsišaknijimą šioje tikrovėje, ir gerovę. /…/ Štai kodėl natūralu jausti gilų sielvartą, kai prarandame artimą žmogų. Kai Chögyam Trungpa Rinpoche dalyvavo savo artimo draugo ir kolegos Suzuki Roshi laidotuvių pamaldose, jis nesuvaldė gilaus šauksmo ir pratrūko ašaromis. Jis pripažino savo artimus santykius su Suzuki Roshi, ir buvo nuostabu, kad jis leido savo jausmams pasireikšti tokiu būdu. Kadangi neįmanoma visiškai išvengti prisirišimo prie kitų, kyla klausimas: “Ar mes esame susiję sveiku ar nesveiku prisirišimu?” Žmonės, kurie auga su saugiu prisirišimu, rodo didesnį pasitikėjimą, – jie yra mažiau linkę kabintis prie kitų. Galbūt galėtume tai pavadinti “nepriklausomu prisirišimu”. Bijau, kad daugelis Vakarų budistų praktikuoja prisirišimo vengimo metodus. Tačiau prisirišimo vengimas nėra laisvė nuo prisirišimo. Tai yra suvokimas, kad žmogiškosios meilės poreikis yra negatyvus, – jis kyla iš netikėjimo, kad meilė gali tarnauti kaip saugi atrama.

T.F.: Taigi vengimas prisirišti yra dar viena prisirišimo forma.

Johnas: Taip. Raidos psichologijos srityje, vadinamoje “prisirišimo teorija”, viena nesaugaus prisirišimo forma vadinama “vengiančiu prisirišimu”. Vengiančio prisirišimo stilius vystosi vaikams, kurių tėvai nuolat buvo emociškai nepasiekiami. Todėl tokie vaikai mokosi rūpintis savimi ir nieko nereikalauti iš kitų. Tai yra jų adaptyvi strategija, kuri yra pagrįsta ir naudinga. Akivaizdu, kad jei jūsų poreikiai nėra patenkinami, per daug skaudu juos jausti. Geriau nuo jų nusigręžti ir “viską daryti patiems” – išsiugdyti susvetimėjusią kompensacinę tapatybę.

T.F.: Taigi matome tendenciją naudoti budistines idėjas, kad pateisintume natūralaus ryšio ir prisirišimo troškimo neigimą?

Johnas: Taip. Daugeliui iš mūsų, kuriuos traukia budizmas, pirmiausia būdingi prisirišimo vengiantys tipai. Kai susipažįstame su neprisirišimo doktrina, galvojame: “O, tai pažįstama. Man pakankamai jauku šiame mokyme.” Tokiu būdu ištikimoji dharma pradeda tarnauti kaip gynybinė atrama. Bet noriu labai aiškiai pasakyti, kad nesistengiu nieko patologizuoti. Visa tai reikia priimti su nuoširdumu ir atjauta. Tai vienas iš būdų, kaip galėtume įveikti širdies žaizdas. Nenoras bendrauti su žmonėmis leidžia išgyventi ir susidoroti su emociniu nykumu. Tačiau vėliau, subrendus, vengiantis prisirišimo žmogus sunku užmegs gilius santykius su kitais, o tai gali sukelti gilią izoliaciją ir susvetimėjimo jausmą, – tai yra skausminga būsena.

T.F.: Kas vyksta sangha bendruomenėje, kur dauguma žmonių santykiuose vengia prisirišimo stiliaus?

Johnas: Santykių vengiantys tipai linkę neigti kitų žmonių poreikius, nes, jie neigia ir savo poreikius.

T.F.: O kas tada nutinka?

Johnas: Būna, kad žmonės jaučiasi teisūs negerbdami vienas kito jausmų ir poreikių. Nenuostabu, kad “poreikis” tampa nešvariu žodžiu daugelyje dvasinių bendruomenių.

T.F.: O kas tada nutinka?

Johnas: Pasitaiko, kad žmonės pateisina nepagarbą vienas kito jausmams ir poreikiams. Žodelis “poreikis” tampa nešvariu daugelyje dvasinių bendruomenių.

T.F.: Ir žmonės jaučiasi suvaržyti, kai reikia išreikšti tai, ko jie nori.

Johnas: Taip. Jūs nesakote, ko norite, nes nenorite būti įvertinti kaip vargšai. Jūs bandote neprisirišti. Bet tai yra tarsi nesubrendęs vaisius, bandantis per anksti nutrūkti nuo šakos ir nukristi ant žemės, užuot palaipsniui brendęs iki stadijos, kurioje galite natūraliai paleisti šaką. /…/ Mūsų dharminės išminties ir atjautos praktikos tikrai padeda tai subrandinti.

T.F.: Tapimas visaverčiu žmogumi. Ar tai jūs turite omenyje sakydamas “brandinimas”?

Johnas: Taip, tapsmas tikru žmogumi, sąžiningai sprendžiančiu emocinius, psichologinius ir tarpasmeninius santykius, leidžia mums visapusiškai augti savo žmogiškume. Būti tikru – žmogumi reiškia atvirai ir skaidriai bendrauti su savimi ir kitais. Jei yra didelis atotrūkis tarp mūsų praktikos ir žmogiškumo, mes dar nesubrendome. Mūsų praktika gali duoti vaisių, bet ne gyvybę. Ir yra tam tikras taškas, kurį pasiekus šis atotrūkis tampa labai skausmingas.

T.F.: Kitaip tariant, jūs sakote, kad dvasinis vengimas ne tik sugadina Dharmos praktiką, bet ir blokuoja mūsų asmeninį augimą?

Johnas: Taip. Vienas iš būdų, kuris blokuoja augimą, yra dvasinio mokymo pavertimas receptais: ką reikia daryti, kaip reikia galvoti, kaip reikia kalbėti, kaip reikia jaustis. Tada mūsų dvasinė praktika užfiksuoja tai, ką aš vadinu “dvasiniu superego” – balsu, kuris šnabžda mums į ausį “reikia”. Tai yra didelė kliūtis augimui, nes ji augina mūsų trūkumus. Indų mokytojas Swami Prajnyanpad, kurio raštais žaviuosi, sakė, kad “idealizmas yra smurto aktas”. Bandymas gyventi pagal idealą, o ne autentiškai būti ten, kur esate, gali tapti vidinio smurto forma, kai jis suplėšo jus į dvi dalis ir supriešina vieną jūsų dalį su kita. Jei naudosime dvasinę praktiką, kad “taptume gerais” ir paneigtumėte savo gelmėje glūdinčius stokos ir nepilnavertiškumo jausmus, mes tapsime panašiais į „kryžiuočius“.

T.F.: Taigi savo jausenos neigimas gali sukelti pavojingų pasekmių.

Johnas: Taip. Ir jei dvasinės organizacijos etosas veda į jūsų jausmų ar poreikių neigimą santykiuose, tai gali sukelti didelių bendravimo problemų, – kalbant labai švelniai. Tai taip pat nėra geras sprendimas santuokai, jei vienas ar abu partneriai neigia emocinius poreikius. Tad nenuostabu, kad budistinės organizacijos ir vedybinis gyvenimas dažnai yra tokie pat disfunkciniai tarpasmeniniuose santykiuose, kaip ir ne budistinių organizacijų. Marshallas Rozenbergas moko, kad sąžininga ir atvira išraiška bei įsiklausymas į kito žmogaus jausmus ir poreikius sudaro pagrindą nesmurtiniam tarpasmeninių konfliktų sprendimui, ir aš visiškai su juo sutinku. Mano, kaip egzistencinio psichologo, požiūriu, jausmas yra intelekto, proto forma. Tai tiesioginis, holistinis, intuityvus kūno būdas mokytis ir reaguoti. Labai darnus ir protingas. Jame telpa daug veiksnių, – tuo tarpu mūsų konceptualus protas, vienu metu gali apdoroti tik vieną dalyką. Skirtingai nuo emocingumo, kuris yra į išorę nukreiptas reaktyvumas, jausmas dažnai padeda užmegzti ryšį su giliomis vidinėmis tiesomis. Deja, tradicinis budizmas neatskiria aiškiau jausmų ir emocijų, todėl yra tendencija juos supainioti kaip kažką samsarinio ir kažką, ką reikia įveikti.

T.F.: Tam tikra prasme stebima tendencija nuvertinti poreikį rimtai žiūrėti į jausmus, pavyzdžiui, kai vengiama tyrinėti, kas vyksta mūsų viduje, kai mus skaudina mūsų partneriai.

Johnas: Taip. Tiesa tame, kad daugeliui iš mūsų niekas nesuteikia tiek išgyvenimų, kiek romantiški santykiai. Todėl, jei griebiamės dvasinio vengimo, bandydami išvengti susidūrimo su tų santykių žaizdomis, praleidžiame ypatingą praktikos sritį. Santykių praktikavimas padeda mums išsiugdyti atjautą “apkasuose”, kur labiausiai paveiktos mūsų žaizdos. Apart užuojautos, turime išsiugdyti pojūtį jausti kitą: gebėjimą matyti ir išgyventi tai, ką išgyvena kitas žmogus, – ką galėtume pavadinti “tikra empatija”. Sambūvis yra esminis “aš-tu” santykių pagrindas, tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jei pirmiausia mokame sugyventi su savimi ir atsekti, ką išgyvename.

T.F.: Kokias priemones ar metodus jūs atradote kaip veiksmingiausius darbe su sunkiais jausmais ir santykių problemomis?

Johnas: Aš sukūriau procesą, kurį vadinu “besąlygišku buvimu”, kuris apima ryšį, leidimą, atradimą ir net grąžą tam, ką patiriame. Šis procesas išaugo iš mano Vajrayana ir Dzogchen praktikos, taip pat iš mano psichologinio išsilavinimo. Tai leido padaryti prielaidą, kad viskas, ką patiriame, net ir blogiausi samsariniai reiškiniai, turi savo išmintį. Jei mes visiškai ir tiesiogiai susiduriame su savo patirtimi, mes galime atrasti šią išmintį ir atskirti ją nuo iškreiptų jos pasireiškimo formų. Pavyzdžiui, jei gilinsimės į ego išsipūtimo patirtį, galime rasti autentiškesnę jo esmę, – kad tai yra sužeisto žmogaus ketinimas deklaruoti savo gerumą, priminti mums ir patvirtinti, kad iš esmės esame geri žmonės. Lygiai taip pat visų žmogiškųjų būtybių tamsiausioje gelmėje yra išminties sėkla, kuri, atsiskleidusi, gali atvesti į išsilaisvinimą.

T.F.: Ar galite detalizuoti savo psichologinį metodą?

Johnas: Padedu žmonėms tyrinėti savo gelminę patirtį ir leidžiu jai atsiskleisti žingsnis po žingsnio. /…/ Pastebėjau, kad kai žmonės užsiima tiek psichologine, tiek meditacine praktika, jie papildo vienas kitą abipusiai naudingu, sinergetiniu būdu. Kartu jie atranda kelionę, kuri veda į išgijimą ir į pabudimą. /…/

T.F.: Taigi, viskas susiję su atjauta.

Johnas: Taip. Žodis «com-passion» pažodžiui reiškia “užuojautą” («feeling with»). Neįmanoma jausti užuojautos, jei nesate pasirengęs pajusti tai patys. Tai atveria tam tikrą nuogumą ir švelnumą, tai, ką Trungpa Rinpočė pavadino “minkštumo vieta”, kuri yra bodhichitos sėkla.

T.F.: Tai pažeidžiama.

Johnas: Taip. Tai ženklas, kad artėjate prie bodhichitos. Šis nuogumas taip pat turi tvardantį poveikį. Net jei dešimtmečius užsiimant dvasine praktika, vis tiek galime atrasti savyje šiuos didelius, nepaliestus, gėdingus jausmus, galbūt gilaus liūdesio ar bejėgiškumo rezervuare. Bet jei mes sugebame pripažinti šiuos jausmus ir atvirai jiems atsiskleisti, mes judame į priekį didesnio atvirumo kryptimi, kad jis būtų įkūnytas mūsų žmogiškume. /…/

T.F.: Tai suteikia tam tikrą laisvę.

Johnas: Taip, santykinę laisvę: “Aš noriu jausti viską, ką jaučiu. Esu pasirengęs patirti viską, ką patiriu.” Kartais tai vadinu “papildomu buvimu” («applied presence»), – buvimu, kurį atradome per meditaciją, savo jausminę patirtį.

T.F.: Mūsų praktikoje po meditacijos.

Johnas: Būtent. Tai padeda į mūsų gyvenimą įnešti tuštumos, kaip visiško atvirumo, suvokimą. Dvasinio vengimo atveju tuštuma neintegruojama į mūsų gyvenimo pajautą. Tai gali virsti asmeniniu „sausumu“, kuriame mes iš tikrųjų nebegalime jaustis savimi.

T.F.: Kas galėtų padėti mūsų sangha bendruomenėms vystytis emociškai sąžiningesniais būdais?

Johnas: Turime dirbti su santykiais. Priešingu atveju žaizdos, kurias gauname santykiuose, bus nesąmoningai apvaidintos su sangha. Turime pripažinti, kad viskas, į ką reaguojame kituose, yra atspindys to, su kuo nesusiduriame ar neatpažįstame savyje. Šios nesąmoningos projekcijos ir reakcijos visada impulsyviai žaidžiamos grupių išorinėje erdvėje. Pavyzdžiui, jei nesugebu prisiimti atsakomybės už savo poreikius, esu linkęs neigti kitų žmonių poreikius ir vertinti juos kaip grėsmę, nes tai, kad juos reikia patenkinti pasąmoningai, man primena mano paties atmestus poreikius. Ir aš pasmerksiu kitus, panaudosiu kažkokią “dharmos logiką”, kad parodyčiau jiems neteisybę arba pakelčiau save virš jų.

T.F.: Vadinasi, žmonės turi dirbti savo asmeninius darbus?

Johnas: Kartu su mano dvasine praktika. Deja, nėra lengva rasti psichoterapeutų, kurie dirba su į kūną orientuota patirtimi, o ne konceptualiomis interpretacijomis. Galbūt Vakarų dharmos bendruomenėse turime sukurti keletą paprastų būdų, kaip padėti žmonėms dirbti per savo asmeninę medžiagą.

T.F.: Kaip mes galime tapti sąmoningesni savo sanghose?

Johnas: Reikia pripažinti faktą, kad dvasinės bendruomenės yra veikiamos tos pačios dinamikos, kaip ir kitos grupės. Rimta tiesa yra ta, kad dvasinė praktika dažnai neužgydo gilių žaizdų patirtų meilės santykiuose, taip pat nevirsta sumaniu bendravimu ar tarpasmeniniu sambūviu. Manau, kad santykiai yra pažangiausias žmogaus evoliucijos taškas dabartiniame istoriniame laikotarpyje. Nors žmonija atrado nušvitimą prieš tūkstančius metų, mes vis dar iki galo nenušvietėme tarpasmeninių santykių srities. Grupės dinamikos apraiškos yra gana sudėtingos, nes jos neišvengiamai veikia žmonių reaktyvumą ir patirtas žaizdas. Sąžiningai tai pripažindami galime prisidėti prie bendravimo sunkumų įveikimo sanghoje.

T.F.: Kaip galėtume su tuo dirbti?

Johnas: Suvokimas, kad mes neišvengiamai projektuojame savo nesąmoningą patirtį į kitus grupės narius, gali būti gera pradžia. Taip pat turime išmokti kalbėtis vienas su kitu asmeniškai ir sąžiningai, remdamiesi savo dabartine patirtimi, o ne kartoti mokymus apie tai, ką, mūsų manymu, turėtume patirti. Ir reikia tai, ką Thich Nhat Hanhas vadina “giliu klausymu”, paremtu gebėjimu išgirsti savo patirtis. Klausymasis yra šventa veikla, savotiškas nuolankumas, priėmimas ir įsileidimas. Turime tai pripažinti kaip savo dvasinio darbo dalį.

T.F.: Thich Nhat Hanhas sakė, kad mylėti reiškia klausytis.

Johnas: Teisingai. Taip pat turime išsiugdyti nepaprastą toleranciją ir skirtingų dharmos įsikūnijimo stilių priėmimą. Priešingu atveju, jei įsikursime nuostatą, kad “vienas būdas tinka visiems” (dharmos), būsime pasmerkti begalinei konkurencijai “aš esu šventesnis už tave” ir “kas ką pranoks”. Nors mes visi gerbiame dharmą, kiekvienas iš mūsų turi skirtingą būdą ją įkūnyti ir išreikšti. Kaip sakė Swami Prajnanpadas: “Visi skirtingi, niekas neatskirtas”. Taigi, tegyvuoja skirtumai, tai puiku. Individualių skirtumų šventimas labai padės sumažinti kivirčus sanghoje.

T.F.: Paskutinis klausimas apie prisirišimą santykiuose yra toks: ar norint būti tikrai neprisirišusiam, pirmiausia reikia prisirišti?

Johnas. Dzogcheno meistras Chagdudas Tulku /…/ padarė stulbinantį pareiškimą apie ryšį tarp prisirišimo ir neprisirišimo. Jis sakė: “Žmonės manęs dažnai klausia, ar lamos turi prisirišimų. Nežinau, kaip kiti lamos galėtų atsakyti į šį klausimą, bet aš turiu atsakyti teigiamai. Pripažįstu, kad mano mokiniai, mano šeima, mano šalis neturi originalios realybės… [Čia jis skelbia absoliučią tiesą.] Ir vis dėlto lieku prie jų giliai prisirišęs. [Čia jis pateikia santykinę tiesą.] Pripažįstu, kad mano prisirišimas neturi originalios realybės. [Absoliuti tiesa.] Ir vis dėlto negaliu paneigti savo patirties apie šį prisirišimą. [Santykinė tiesa.]” Ir jis užbaigia tokiu teiginiu: “Bet kokiu atveju, žinodamas niekingą prisirišimo pobūdį, aš žinau, jog mano motyvacija tarnauti jaučiančių būtybių labui turi pranokti šitą žinojimą.” Manau, kad tai yra puiki nesavanaudiško prisirišimo ir požiūrio “ir (arba)” formuluotė. Ji sujungia absoliučias ir santykines tiesas, skleisdama jas į kuo platesnį kontekstą. Viskas įskaičiuota.

Štai ko kartais trūksta Dharmos bendruomenėms: pripažinti ir priimti savo žmogiškumą, kartu stengiantis peržengti save. Šių dviejų aspektų derinimas gali būti labai vaisingas.

………………………..

*Originalus interviu su John Welvood anglų kalba buvo išspausdintas žurnale “Tricycle” 2011 m. pavasarį. Aš verčiau iš rusų kalbos su žurnalo“Eros and Cosmos“ leidimu šiek tiek patrumpintą

**čia yra Autoriaus svetainė. https://www.johnwelwood.com/

APIE ESĖJUS IR VIENĄ FALSIFIKATĄ

NEGYVOSIOS JŪROS RANKRAŠČIAI

Tokių šiurpulingų vietų kaip Negyvoji jūra, pasaulyje yra nedaug. Jos pavadinimas daug ką pasako. Kadaise čia buvo du miestai Sodoma ir Gomora. Jų likimas kelia siaubą. Vietiniai gyventojai ją vadina  prakeikta vieta. 1947m. beduinų berniukas vardu Muhamed ed-Dib, iš Taamire genties, išvargęs nuo ilgų pradingusios ožkos paieškų, netikėtai aptiko olą. Pamanęs, kad ožka gali būti ten, jis į angą įmetė akmenį. Tuomet vietoj ožkos bliovimo pasigirdo dūžtančio molinio indo garsas. Užsiropštęs ant olos ir  patekęs į jos vidų,  pamatė nemažai molinių indų,  kuriuose aptiko daugybę odinių ritinių.

Muhamedas ed-Dibas*

Nuo 1947-ųjų ir iki 1956-ųjų metų Negyvosios jūros  pakrantėje buvo surasti garsieji Kumrano rankraščiai.

Jie atskleidė dar daugiau žinių apie esėjus. Jie supažindino pasaulį su šia tikrai unikalia judėjų bendruomene. Šie ritiniai buvo vienas svarbiausių XX amžiaus archeologinių radinių, kuris atskleidė naujų įžvalgų apie Senąjį Testamentą, judaizmo istoriją. Kumrano Biblijos rankraščių amžius datuojamas 3a. iki Kr. – 2 a. po Kr. (datavimas skirtinguose šaltiniuose skiriasi). Kumrane buvo atrasta daugiau nei 900 rankraščių fragmentų (kiti šaltiniai skelbia, kad jų rasta tūkstančiai…), parašytų hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis. 

Beveik visos rastos Šventojo Rašto knygos turėjo po keletą egzempliorių. Tų radinių tyrimo metu mokslo pasaulyje tvyrojo įtampa: ar Kumrano Biblija skirsis nuo anksčiau atrastųjų? Tai buvo svarbiausias klausimas. Rankraščiai iš Kumrano patvirtino, kad Biblija išliko nepakitusi! Įspūdingas Biblijos teksto stabilumas liudijo, kad tai – ypatinga Knyga.  Negyvosios jūros ritiniai priklausė vienai bendruomenei, kurios gyvenvietė buvo įsikūrusi netoli šių olų. Kai kurie mokslininkai linkę šią bendruomenę tapatinti su esėjais – asketiška judaizmo atšaka, daug dėmesio skyrusia moralinei bei dvasinei švarai. Šios bendruomenės gyvenimo būdas, remiantis raštais, buvo griežtai reglamentuotas: nariai turėjo laikytis tikslių taisyklių, dalyvauti ritualuose, mokytis ir praktikuoti tikėjimo principus. Ritiniai atskleidžia, kad daug vietos jie skyrė apmąstymams apie Mesijo atėjimą ir galutinį gėrio bei blogio susidūrimą. Kai kuriuose tekstuose buvo piešiami apokaliptiniai vaizdiniai, skelbiamos  pranašystes, kalbama apie dangaus jėgų veikimą. 

Šiandien žinoma, kad esėjai (Ἐσσαῖοι), esenai, buvo pusiau vienuoliška judaizmo srovė gyvavusi vėlyvuoju Antrosios šventyklos laikotarpiu (II a. pr. Kr. – I a.m.e.). Ji buvo  išplitusi įvairiose Izraelio vietose, tačiau daugiausia vakarinėje Negyvosios jūros pakrantėje. Kiti šaltiniai rašo, kad esėjai greičiausia susikūrė apie 150 m. pr. Kr. Antiocho IV valdymo metu, po Makabiejų sukilimo. Esėjai gyveno atsiskyrę nuo Rašto aiškintojų, vadino save „vargšais“ arba „nemokytais“ bei „šviesos sūnumis“.
Esėjus minėjo Plinijus Vyresnysis ir Juozapas Flavijus. Esėjai skyrėsi nuo sadukiejų ir fariziejų. Įdomiausia tai, kad esėjai turėjo savitą socialinę struktūrą, savitą gyvenimo būdą, tradicijas ir laukė net dviejų mesijų atėjimo: iš Dovydo ir Aarono giminių bei greitos pasaulio pabaigos. Esėjai nekaupė turto, pabrėžė neturto svarbą. Daugiausia reikšmės jie teikė Biblijos studijavimui ir perrašinėjimui. Vieni istorikai teigė, kad esėjai laikėsi skaistybės įžadų, bet Juozapas Flavijus rašė, kad tarp esėjų vyravo dvi kryptys: nuosaikesni gyveno šeimose ir neatsiribojo nuo tautos, o radikalesnės šakos atstovai, kaip manoma, buvo Kumrano rankraščių autoriai. Pastarieji vengė pasaulietiško gyvenimo.

Esėjų bendruomenė buvo organizuota hierarchiniu principu: norint įsijungti į bendruomenę, tekdavo išlaikyti ilgą bandomąjį laikotarpį, o įstoję laikydavosi griežtos disciplinos ir visiškai paklusdavo vyresniesiems. Bendruomenei galėjo priklausyti suaugę vyrai, o vaikai galėjo būti mokomi skelbiamų principų. Esėjai vertėsi žemės ūkiu ir amatais. Visas jų turtas buvo bendras, drabužiai – skurdūs. Juozapas Flavijus rašo, kad drabužius ir avalynę jie keisdavo tik tada, kai jie visai susidėvėdavo. Lygiava buvo tiesiog kraštutinė – nė vienas negalėjo turėti jokios nuosavybės. Be vyresniųjų leidimo negalima buvo net ko nors padovanoti giminaičiams, – visą turtą skirstydavo vyresnieji. Bendruomenėje nebuvo vergų, ligonius slaugydavo visi drauge. Esėjai niekino kūniškų malonumų tenkinimą. Tie, kurie neatsisakydavo šeimos, vertino ją tik kaip galimybę pratęsti giminę. Be to, jie praktikavo krikštą ir tikėjo Apokalipse. Labiausiai esėjai rūpinosi apeigine švara: nuolat apsiplaudavo, valgydavo tik „švarų maistą“ ir tik drauge. Apeiginį švarumą jie pabrėždavo vilkėdami baltus drabužius. Jie turėjo savo kalendorių ir laukė lemiamo „šviesos“ ir „tamsos“ sūnų mūšio. 

Esėjai tikėjo, kad jų mokymas pakeis Šventyklos apeigas. Jeruzalės šventyklos tarnus esėjai laikė piktžodžiautojais, o pačią šventyklą – suteršta. Kitaip nei fariziejai, esėjai tikėjo likimu, taigi atmetė laisvą valią. Šabo jie laikydavosi ypatingai griežtai – dar griežčiau negu fariziejai. Piktžodžiavimas Mozės vardui buvo baudžiamas mirtimi, o už kitus nusikaltimus buvo atskiriama nuo bendruomenės. Atskirtas nuo bendruomenės narys tiesiog mirdavo badu, nes, pasak Juozapo Flavijaus, dėl priesaikos ir įpročio jis jau nebegalėjo valgyti įprasto maisto, paruošto ne bendruomenės narių. Jie ypač kruopščiai studijuodavo etiką, Torą, tačiau turėjo ir savo šventuosius raštus. Nors Didžiojo sukilimo prieš Romą metu (66-70 m.) esėjų buvo galima sutikti tarp žydų karių, dėl savo mokymo griežtumo jie taip ir liko atsiskyrę nuo tautos. Jų mokymas savo esme buvo visiškai priešingas sedukiejams, bet jie patys liko „išrinktųjų“ vaidmenyje. Po Šventyklos sugriovimo, prasidėjus žydų gyvenimui diasporoje, esėjų judėjimas išnyko ir liko tik įamžintas raštuose. Išnykus sadukiejų aristokratijai, kuri buvo glaudžiai susijusi su Šventykla, jų partija prarado bet kokį pamatą. „Tamsos sūnūs“ sunaikino ir esėjų vienuolynus. Esėjų bendruomenė išnyko, neįleidusi pakankamai gilių šaknų tautoje. Žuvo daugybė fariziejų ir daugybė paprastų žydų. Gyvi likę fariziejai laikėsi mokyklose, uoliai skleidė savo mokymą, kuris padėjo pamatus rabinistiškojo judaizmo tradicijai ir šių dienų ortodoksiniam judaizmui. 

Pasaulio istoriją pakeitė keliais dešimtmečiais anksčiau išaušusi nauja era: Kristaus kryžius atvėrė kelią pas Dievą ne tik žydams, bet ir pagonims. Kristaus kryžius pa naikino bet kokius kilmės, tautybės, padėties ar kultūros skirtumus, išskyrus vienintelį – skirtumą tarp tikinčiojo ir netikinčiojo Atpirkėju. Jau minėjau, kad esėjai save laikė šviesos vaikais. Deja, tie vaikai gyveno kovos su tamsos vaikais įtampoje. Jie laukė  paskutinio mūšio ir sulaukė. Po to mūšio jie ir išnyko…Yra apie ką pamąstyti! 

Apie vadinamą esėjų „evangeliją“

Falsifikatas – „Esėjų pasaulio evengelija“*– atsirado, tikriausia, iš geraširdiško noro padėti krikščioniams gyventi kitaip. Kalba eina ne apie tikėjmą ar Apreiškimą, o apie paprastą gyvenimą žemėje. Senais laikais bendruomenės ir tautos gyveno pagal griežtas tradicijas. Santykiai šeimoje, vaikų auklėjimas, maisto paieška ir gaminimas, – viskas buvo reglamentuota. Niekas net nemąstė, kad galima būtų gyventi kažkaip kitaip, nes tai būtų buvę nesaugu: bendruomenė pakriktų. Nemąsto žmonės ir dabar: gyvena inertiškai. Tik vienas kitas žmogus ištrūksta į laisvę: sąmoningai ir radikaliai pakeisdamas savo gyvenseną. Dabar nebėra senųjų tradicijų, moralės normų, pagarbos seniems žmonėms, pagarbos kitam, kitokiam. Demokratiniame pasaulyje įsigalėjo individualizmas. Svarbiausia  – aš ir „mano nuomonė“, prilyginama „tiesai“. Nors senais laikais visos pasaulio tautos ir bendruomenės stengėsi laikytis savo tradicijų, kad bendruomenė neiširtų, tačiau jų vienybė laikėsi ne iš  meilės artimui. Tame pasaulyje gyveno nedidelė (apie 4000 žmonių) judėjų bendruomenė, kurios gyvenimo būdas iki šiol kelia nuostabą. Įdomu tai, kad jie save vadino „šviesos vaikais“. Nors jų vidiniai santykiai buvo grįsti griežtu pamaldumu ir drausme visose gyvenimo srityse, tačiau tai buvo ne krikščioniai. Jėzus, kaip žinote, visus žmones irgi vadino šviesos vaikais.  

Kai susidomėjau vadinama esėjų „evangelija“, perskaičiau nemažai įvairių tekstų. Yra autorių, kurie ja tiki, ir tegu tiki, jei nori. Tačiau yra rimtų mokslininkų, kurie nustatė, kas yra jos autorius ir kokiu tikslu ji buvo sukurta. Vienu žodžiu, tai buvo naivus siekis paskatinti modernių laikų žmones imituoti „švariųjų esėjų“ gyvenimo būdą, pabrėžiant sveiką mitybą, būtent vegetarizmą. Kaip bebūtų, „evangelija“, deja, kabutėse, neturi jokio ryšio su krikščionybe ir Jėzaus Mokymu. Tai grynas falsifikatas. Ne apokrifas.

Šiandien žinoma, kad „Esėjų pasaulio evangeliją“ sukūrė vengras Edmond Bordeaux Sheckley (garsaus Aleksandro Šeklio, poeto ir unitų vyskupo anūkas). E. B. Sheckley buvo labai išsilavinęs žmogus, mokėjo sanskrito, aramėjų, graikų, lotynų ir kitas kalbas. Paryžiaus universitete gavo mokslų daktaro laipsnį, o kitus – Vienos ir Leipcigo universitetuose. Jis buvo filosofijos ir eksperimentinės psichologijos profesorius. 1928 m. kartu su rašytoju Romainu Rollandu, kuris buvo „giliai įkvėptas „Esėjų pasaulio evangelijos“, įkūrė Biogenikos draugiją. Kadangi tarp svarbiausių jo vertimų buvo rinktiniai tekstai iš Kumrano ritinių, tai, matyt, susipažinęs su esėjų gyvenimo būdu ir jų palikimu, E. B. Sheckley buvo sužavėtas jų gyvensena, pamaldumu, ir, norėdamas uždegti žmonių širdis siekti Dievo, dorai ir išmintingai, o svarbiausia sveikai ir drausmingai gyventi sukūrė…tą „evangeliją“. Jis pats ją ir išplatino milijoniniu tiražu 26 kalbomis. Kadangi jo moksliniai darbai buvo susiję su biogenine gyvybe, jie traukė viso pasaulio susidomėjimą. Per visą savo gyvenimą Edmondas Bordo Sheckley parašė daugiau nei 80 knygų iš filosofijos ir senųjų kultūrų istorijos, kurios buvo paskelbtos daugelyje šalių. 

Edmondas Bordo Sheckley

Edmondas Bordo Sheckley savo vertimus iš aramėjų kalbos sudėjo į keturias knygas, o pats paskleidė mitą, kad „esėjų evangeliją“ jis atrado  „slaptuose Vatikano archyvuose“…Į pirmąją jo paties sudarytą knygą buvo įtrauktas ir jo sukurtas falsifikatas „Esėjų pasaulio evangelija“. Jos angliškoji versija pasirodė 1937 m. Nuo to laiko, ta nedidelė knygelė išplito po visą pasaulį, užkariaudama vis didenį skaitytojų ratą. Mistinę evangelijos atradimo istoriją parašė pats Sheckley: „Kaip buvo atrasta esėjų evangelija“. Vėliau pasirodė kitų dalių vertimai (jie sudarė antrą ir trečią tomą) pavadintus „Nežinomos esėjų knygos“ ir „Prarasti Esėjų brolijos ritiniai“, kurie greitai išpopuliarėjo, kaip ir pirmoji knyga. 1981 m., po mirties, pagal Sheckley valią, pasirodė paskutinės dalies vertimas – ketvirtoji knyga „Išrinktųjų mokymas“. Kai kurių skyrių pavadinimai yra tokie: „Esėjų bendruomenės“, „Septynkartis pasaulis“, „Šventosios Gyvenimo, Šviesos ir Garso srovės“, „Paprastos žolės dovana“.

Reikia dar pridurti, kad apart Senojo Testamento knygų nuorašų – tokių kaip Izaijo, Psalmių ar Pakartoto Įstatymo – Kumrano radiniuose taip pat rasta „Bendruomenės taisyklė“ (1QS), „Karo ritinys“ (1QM), „Šventyklos ritinys“ (11QTemple) ir komentarų (pšerų), aiškinančių pranašystes. Pavyzdžiui, „Bendruomenės taisyklėje“ aptariama, kaip kumraniečiai (esėjai) turi elgtis bendruomenėje, kokių moralinių ir ritualinių principų paisyti. „Karo ritinys“ žadina susidomėjimą apokaliptiniais vaizdiniais, aprašo eschatologinį gėrio ir blogio susidūrimą, o „Šventyklos ritinys“ pateikia idealizuotą šventyklos kulto ir liturgijos viziją, tarsi pratęsiantį Biblijoje randamą mokymą apie Dievo buveinę. Negyvosios jūros ritinių reikšmė religiniam, istoriniam ir kultūriniam paveldui yra milžiniška. Jie patvirtina biblinio teksto ištikimybę originalams, apšviečia anksčiau mažai žinomą esėjų ir kitų panašių bendruomenių veiklą ir idėjas. Šie rankraščiai taip pat skatina pagarbą teksto studijai bei interpretacijai – atskleidžia, kaip kruopščiai buvo perrašomi bibliniai tekstai, taip užtikrinant jų tęstinumą. Galbūt labiausiai sukrečia tai, kiek daug mumyse išlieka gyvojo tikėjimo atgarsių iš senųjų laikų. Kumrano ritiniai byloja apie tikėjimo pastovumą ir žmogaus dvasios troškimą pažinti Dievą bei Jo valią. Net ir praėjus tūkstantmečiams, šie rašytiniai liudija Žodžio jėgą, kuri buvo svarbi tiek to meto išminčiams, tiek šiandienei mūsų visuomenei.

Kaip bebūtų esėjų gyvenimo atšvaitai pasiekė mus, davė dar vieną pamoką: negyvenkite kovoje su kitais, „tamsiais“ ir svetimais…nes patys pražūsite. Šviesos vaikai – ne karo, o Meilės vaikai. Šviesos vaikai – Jėzaus Kristaus, o ne Mozės vaikai. 

…………………………….

*„Esėjų pasaulio evangeliją“ radau ir pas vieną lietuvį:  https://raimundasbakutis.blogspot.com/2014/05/eseju-evangelija-apie-motina-zeme.html

Jei bus įdomu – paskaitykite apie esėjus ir jų gyvenseną čia https://www.prizme.lt/zurnalas/?p=627 

ir čia  https://www.aidai.eu/index.php?view=article&id=1303%3Afi&tmpl=component&layout=default&option=com_content&Itemid=148

Tekste panaudoti šaltiniai: wikipedija ir spauda.lt 

BLEFAS VARDU KULTŪRA

Jeanas Clairas (“Kultūros barai” Nr 7-8)

2010-08-26 08:43

Kai atradau tarp senų savo failų šį tekstą, nebejotinai nutariau paskelbti ir jums: tai svarbus tekstas. LABAI aktualus. Kai dvasinę kultūrą užgožia materialioji, vizualinė, – dvasia nebereikalinga. Vizualumo tiek daug, kad akys raibsta, o siela lieka tuščia, išsekinta. Kai civilizacija išduoda dvasingumą, ji ima nykti. Ką ir matome šiuo gyvenimo laikotarpiu. Tuo pačiu nyksta pats žmogus. 

Kalbėti apie didįjį meną reiškia siūlyti tam tikrą hierarchiją, lyginti. Į galvą ateina priešprieša aukštasis žemasis menas, jau senokai įsitvirtinusi kritikos terminologijoje. Ją paskatino debatai, XIX a. įsiplieskę tarp etnologų ir sociologų. Tada ir buvo supriešinta civilizuota baltųjų ir primityvi kolonizuotų tautų kultūra. Naują, šiandien visuotinai įsigalėjusią reikšmę ši dichotomija įgavo prieš porą dešimtmečių, kai Niujorko moderniojo meno muziejus (MoMA) surengė parodą „Aukšta ir žema“ (1990): greta klasikinės, elito kultūros (tapybos, skulptūros ir kitų aukštajai kultūrai priklausančių kūrinių) buvo eksponuojama populiarioji, „žemumos“ kultūra (komiksai, grafitai, karikatūros, reklama, antrarūšiai filmai, popmuzika) – gal taip buvo mėginama suartinti dvi priešybes?

Lotynų kalbos veiksmažodis colere turėjo dvi pirmines reikšmes: (į)dirbti ir apgyventi. Kultūra – kaip gebėjimas apgyventi pasaulį, paversti jį gyvenamu. Kultūra – kaip čia esanti būtis (Dasein). Bet vis dėlto ne ji, o kultas suteikė žmonėms galimybę apgyventi pasaulį.

Kultūra – tai tik nuokrypis nuo kulto, silpstanti jo išraiška. Dievai, apgyvenę (colere) tam tikrą vietovę, tapdavo jos saugotojais, tos „vietos dvasiomis“. O žmonės savo ruožtu išpažindavo dievybės, apsigyvenusios jų žemėje, kultą. Žemėje, kurią jie pirmiausia įdirbdavo ir apsėdavo, o jau tada imdavosi „sėti“ ir puoselėti save. Šį pirmapradį kultą, glaudžiai susijusį su sakralumu, Ciceronas vadino cultura animi – „dvasios ugdymu“. Šis gražus terminas, deja, atrofavosi ir liko tik „kultūra“. Tačiau šv. Ambraziejaus veikaluose vis dar randame cultura animi…

Pirminė sakralioji „kultūros“ reikšmė pamažu sunyko. Su ja nusitrynė ir apgyventi bei įdirbti reikšmės – mes jau seniai nesame apgyvenę pasaulio, nebėra ir tikrųjų žemdirbių. Liovėmės ugdę dvasią. Thomo Manno romane „Daktaras Faustas“ Mefistofelis sako: „Nuo tada, kai kultūra atsiskyrė nuo kulto, kad užimtų jo vietą, ji virto niekalu.“ Šiandien kultūrą suvokiame kaip žmogaus kultą, kurį susikūrėme, kai dievai nuo mūsų nutolo. Tai stabmeldystė, žmogaus garbinimas.

Mikelandželo. La Pieta

Manno romane velnias ironiškai šypsodamasis konstatuoja: žmonių aukštinama kultūra – tai atliekos, net ne likučiai, o tiesiog šiukšlės. Thomas Mannas buvo protestantas, bet ir katalikas Thomas Stearnsas Eliotas tais pačiais 1945-aisiais išdėstė panašią mintį: „Jokia kultūra neprasidėjo arba nesiplėtojo be sąsajų su religija.“ Pasaulietinė kultūra ir jos kūriniai – literatūra, dailė, muzika – aukštinantys vien žmogų, atsidūrė aklavietėje.

Kokią prasmę šiandien turi muziejus, istorinis paveldas, meno kūrinių kolekcija ir visa, kas vienaip ar kitaip šlovina save, – tos nuolatinės vis labiau sekinančios pastangos patraukti dėmesį? Kuo daugiau apie tai mąstau, kuo senyn einu, atitarnavęs muziejuose keturias dešimtis metų, tuo labiau man knieti atsakyti – jokios.

Walteris Benjaminas yra kalbėjęs apie meno kūrinio aurą ir jos praradimą techninės reprodukcijos laikais: tik čia ir dabar, hic et nunc, esantis kūrinys – toks, kurio negalima nei kilnoti iš vietos į vietą, nei reprodukuoti, – išsaugo sakralumo aurą. Ši filosofo mintis priartina jį prie XIX a. pabaigos antropologų, tokių kaip Rudolfas Otto, studijavusių numinozinius potyrius, t. y. dievybių (numen ir numina) apraiškas įvairiose vietovėse. Šiandien tokių vietų nebėra – aura išnyko, profaniškuose mūsų muziejuose nebeliko nei numen, nei numina. Vien tik griuvėsių krūva po žemės dalybų.

O ir muziejai, į ką jie panašūs? Būsimasis Šiuolaikinio meno muziejus Meco mieste savo formomis primena greitkeliuose išsibarsčiusius restoranus Buffalo Grill. Šiandien architektams muziejų statyba yra tikras galvos skausmas. Kam jie skirti? Kam reikalingos šventyklos, visiems aišku. Mokyklos arba stotys – taip pat. Tačiau kokią prasmę turi rinkinys daiktų, išplėštų iš pirminės erdvės ir išdėliotų bet kaip, per daug nesukant galvos dėl jų reikšmės? Subtilusis, išmintingasis Paulis Valéry apibūdino muziejus taip: „Alinantis darbas… barbarybės… nežmoniškumas… padrikumas…“ Mums aišku, kas yra katedra – jos paskirtis iki menkiausių detalių nulėmė statinio formą. 

Pikaso. Žmogus

Pirmiausia būdavo pasirenkama statinio orientacija pasaulio šalių atžvilgiu – ne atsitiktinai, o pasitelkus seną kaip ir pati žmonija geomantiją. Tada atsirasdavo visa kita: kluatras, tarsi uždarantis pastatą savyje ir atskiriantis nuo visko, kas pasaulietiška, deambulatorijus, transeptas, katechumenus pasitinkantis portikas, o po altoriumi – kripta, martyrium, kurios centre ilsisi šventojo palaikai. Vėliau, įtikėjus, kad Apšvietos spinduliai išsklaidys prietarus ir įveiks socialinę nelygybę, vėl atsigręžta į antikinius statinius. Jie buvo paversti dailės galerijomis, primenančiomis olandų meno prekeivių salonus – paveikslai būdavo kabinami atsitiktine tvarka, trimis ar keturiomis viena kitą dengiančiomis eilėmis. Amerikoje žinių troškulys tapo impulsu statyti graikiškų šventyklų kopijas, skirtas klasikinei kultūrai – naujajam jaunosios demokratijos dievui. O kaip šiandien turėtų atrodyti žemojo meno muziejus?

Kaip geležinkelio stotis, įlaipinimo salė, mašinų skyrius, deambulatorijus, laukiamasis, gigantiškas prekybos centras, refektorijus? O gal kaip betoninis bunkeris, kaupiantis kūrinius lyg koks Bazelio Schaulager? Norint rasti tinkamą formą, pirmiausia reikėtų suvokti, kokią prasmę turi sankaupa daiktų, netekusių pirminės ir, tiesą sakant, nebeturinčių jokios galios.

Nuo kulto pereita prie kultūros, nuo kultūros – prie kultūriškumo, nuo dievybių atvaizdų – prie meno simuliakrų, nuo meno kūrinių – prie atliekų… Štai taip mes pamažu, per kokius keturiasdešimt metų, nusiritome iki kultūriškumo lygmens: kultūros verslo, kultūros prekių, kultūrinių atostogų. O juk buvome gana aukštai – gal ne aukštojoje kultūroje, ir vis tiek ieškojome Dievo ar transcendentinio jo pakaitalo, prasmės, gal net išsigelbėjimo. Bet kokiu atveju tikėjome išlikimu. Praradusi sąsajas su religija ir atleista nuo pareigos suteikti prasmę, kultūra turėjo tapti žmonėms aukščiausia pramoga.

Deja!

Buvome nublokšti žemėn, kur leisgyviai, bet vis dar krutame, pavergti technologijų tironijos ir maitinami pažadais apie vis ilgesnę senatvę, nors krūpčiojame nuo pirmo pasitaikiusio gripo viruso. Kultūriškumo etapas taip pat artėja į pabaigą – netrukus pasieksime išviečių arba, Thomo Manno žodžiais, „atliekų“ lygmenį. Tuo įtikina Jeffas Koonsas, Damienas Hirstas, Janas Fabre, Serrano su savo „Myžalų Kristumi“, o su jais ir įprastas ekskrementų palydovas, bekvapis jų antrininkas – auksas, t. y. spekuliacijos, meno mugės, skandalų, ekscesų ir nešvankybių kupini aukcionai.

Tarsi kasdieninę litaniją girdime – „įmonės kultūra“, „konfliktų kultūra“, „socialinių santykių kultūra“, net „futbolo aikštės kultūra“, lyg šitaip galėtume nuslėpti atsivėrusią beprasmę tuštumą. Šimtus kartų per dieną kartojamas žodis kultūra – tai tik įprotis, bendrijos, grupės ar gaujos išraiška, pasyvi reakcija, paskutinį kartą virptelėjusios simpatijos ar antipatijos, nevalingas raumenų trūkčiojimas. Anksčiau kultūra reiškė universalumo siekį, šiandien iš jos liko nevalingas gestas ar žodis, sąlyginio reflekso sukeltas seilių išsiskyrimas ar pasitenkinimas.

Žodinei visuomenei kultūra padėjo siekti pažinimo ir net suvokti tai, kas nepažinu, kas slypi anapus žodžių ir veiksmų. O mūsiškės „kultūros“ proveržis liudija, kad tikroji kultūra baigia sunykti, išgaruoti, nuvertėti. Žemoji kultūra seniai prarijo aukštosios likučius. Puikus to pavyzdys – televizijos kanalas „Arte“, Velykų pirmadienį pasiūlęs žiūrovams Haendelio „Mesijo“, nuostabaus sakralinės muzikos kūrinio, šiuolaikišką pastatymą (išniekinimą): finansininku virtusį Kristų teisia pretorius, savo ruožtu įkūnijantis bendrovės administracinę tarybą. Vėliau, likęs vienas viešbučio kambaryje, Kristus nusižudo – šią sceną „įrėmina“ dvi kojų plovimo apeigos.

Vangos „kerai“ įkultūrinti

Netikrą kultūros religiją ir varganą žmogaus kultui pašvęstą šventovės pakaitalą, t. y. šiuolaikinio meno muziejų, išpranašavo Malraux, savo meno filosofijos veikaluose, išleistuose pirmaisiais metais po karo, išskleidęs įsivaizduojamojo muziejaus koncepciją. Iš kultūros pareikalauta to, ką galėjo duoti tik kultas. Pagal Malraux meno filosofiją, menas yra mirusiųjų garbinimas – tai juodomis skraistėmis apsigobusios Teruelio moterys, gedinčios nužudytų respublikonų, arba Overnė kalnų moterys, raudančios kritusių partizanų. „Lozorius“ yra geriausia jo knyga. Šio didžio rašytojo kultūros politika paskatino Prancūzijos dvasinę katastrofą, vykusią anksčiau minėtais etapais: nuo kulto prie kultūros, nuo kultūros prie „kultūriškumo“.

Malraux įžvelgė mene paskutinę galimybę priartėti prie sakralumo, prarasto mirus dievams, ir teigė, kad tik po dievų mirties menas gali visapusiškai atsiskleisti (žr. antrąjį trilogijos „Dievų metamorfozė“ tomą „Nerealusis“). Toks formų pasauliui pritaikytas hėgelizmas leidžia žmonijos istoriją interpretuoti teleologiniu aspektu – menas tampa jei ne Antruoju atėjimu, tai bent jau profanišku Paskutiniojo teismo pakaitalu, paremtu kūryba.

Kas tasai absoliutusis meno kūrinys Malraux metamorfozių grandinėje, pagal kurią antikinės dievų skulptūros virsta grynosiomis moderniojo meno formomis? Anaiptol ne koks nors nežinomas Balzaco šedevras ar metafizinė drama. Tai paprasčiausios patyčios, kurių šiandien apstu: Picasso parašas virsta prekės ženklu, nevykusiu moderniojo genijaus atspindžiu, padedančiu geriau parduoti automobilius „Citroën“; Luvro muziejus atsisako savo vardo ir išnuomoja kolekcijas valstybei, kurioje triumfuoja vergija. Malraux įsivaizduojamasis muziejus, sutelkiantis visų laikų ir visų religijų kūrinius, atleistus nuo prievolės iliustruoti tikėjimą, nešlovina žmogiškojo genijaus – veikiau jį pašiepia, sudarydamas sąlygas paversti meno kūrinius paprasčiausiomis prekėmis. Malraux metamorfozių grandinė baigiasi ne žmogaus kūrybos šlove, o purvinomis atliekomis.

Mažo kreditingumo paskolos, kreditų vertimas vertybiniais popieriais, „Ponzi,o schema“1 – šie terminai, dar vakar buvę nežinomi, mirga spaudoje kaip ženklai, liudijantys, kokiais katastrofiškais laikais gyvename. Ant Babilono rūmų sienos puotos metu atsiradusį mistiškąjį užrašą „Suskaičiuota, pasverta, padalyta“ (Mane, thecel, phares)2 pranašas Danielius aiškino kaip žodžius, skelbiančius imperijos žlugimą.

Netikėtą jos griūtį sukėlė nesibaigiančios puotos ir be saiko eikvojami turtai. Dabartinė krizė taip pat kilo dėl nenumaldomo finansinio godumo. Kitas svarbus panašumas – šventenybių išniekinimas: bibliniame epizode jis labai ryškus (šventųjų taurių profanacija), bet, geriau įsižiūrėjus, matyti ir šiandienos kontekste, nes daiktai, anksčiau naudoti kulto reikmėms, virto kultūros nuosavybe, juos galima ne tik eksponuoti kaip estetinius objektus, bet ir paleisti į apyvartą, spekuliuoti jais kaip komercinėmis prekėmis.

Šiuolaikinio meno kūrinys reklamuojamas ir parduodamas kaip bet kuris kitas daiktas. Pavyzdžiui, veršiukas – įsivaizduokime jo skerdeną, perpjautą išilgai į dvi dalis ir pamerktą į formalino vonelę. Tarkime, šis susidomėjimą keliantis objektas turi autorių ir staiga virsta meno kūriniu. Vadinasi, jį reikia „paleisti“ į meno rinką. Kaip tą padaryti? Kaip „sukurti vertę“ iš nieko ir parduoti vieną egzempliorių už kelis milijonus eurų? O dar ir pakartoti, jei tik įmanoma, šį biznį su kitais egzemplioriais. Kas suteiks kreditą, kas patikės kūrinio sėkme, kas išdrįs investuoti?

Pavyzdžių, kaip sukurti vertę iš nieko, pasitelkus vien finansines manipuliacijas, galime pasisemti iš rizikos draudimo fondų (angl. hedge funds) ir kreditų pavertimo vertybiniais popieriais. Įtartiną kreditą sumaišome su keliais patikimesniais. Damieno Hirsto darbą („skerdeną“ formaline) pastatome greta Josepho Beuyso kūrinio arba, dar geriau, šalia Roberto Morriso – tai jau akredituoti autoriai, vertybinių popierių rinkoje turintys AAA arba BBB vertinimą ir ne tokie rizikingi kaip didelio pelningumo obligacijos. Pristatome mūsų kūrinį kelioms privačioms galerijoms, puikiai perpratusioms sistemą ir turinčioms patrauklų komercinį „fasadą“ – tokioms, kurios sugebėtų tarp savęs pasidalyti riziką, susijusią su abejotinos vertės kredito priėmimu į savus „žirgynus“. Šis inicijuotųjų branduolys, apimantis akcininkus, kurie finansuoja projektą, ir suteiks pradinį kapitalą. Tolesnis žingsnis – pažadame didelį pelningumą, t. y. nuo 20 iki 40 proc. už pardavimą.

Skirtingai nuo ilgalaikiškumu grindžiamos tradicinės meno rinkos, ši investicija atsipirks, tikėtina, per ypač trumpą laiką, tarkime, per kokius šešis mėnesius. Tuo atveju, jeigu aukcionuose neatsirastų kliento, galerija gali netgi įsipareigoti perpirkti kūrinį už įsigijimo kainą, padidėjusią tik nedidelėmis palūkanomis. Galiausiai lieka apvainikuoti mūsų kūrinį ir įkasti kertinį šios piramidės akmenį: padedami kokios nors viešosios institucijos, pavyzdžiui, muziejaus (panašiai šalies nacionalinis bankas savo aukso atsargomis užtikrina pinigų leidybą), surengiame menininko parodą, kurios išlaidas padengia menininką remianti galerija ar galerijų grupė. Istorinis muziejaus paveldas tarsi nacionalinio banko aukso atsargos užtikrina naujoko vertę. Antai Luvre eksponuojamų Jano Fabre’s darbų vertę garantuoja jų panašumas į pirmykščius aukurus, o paslaptingojo kino3 paveikslas tampa itin vertingas dėl kaimynystės su Džokonda.

Žinoma, šiame procese sąvoka „vertė“ nereiškia estetinės vertės, kuriai atsiskleisti reikia laiko, todėl kūrinys turėtų būti vertinamas kaip „finansinis performansas“, pagrįstas trumpalaikiškumu, o ne estetinės kritikos principais. Kaip ir Ponzi,o grandinėje, pralaimi tas, kuris nesugeba laiku atsikratyti kūrinio, t. y. jo perparduoti. Paskutinis praranda viską.

Staigiai ir visu smarkumu užklupusi krizė verčia mus norom nenorom susimąstyti, kokią prasmę turi nesuskaičiuojama daugybė mūsų ekonomikos produktų – nuo dantų pastos iki visureigio, gaminamų pašėlusiais tempais. Klausdami save, kokia šių daiktų prigimtis, funkcijos ir prasmė, negalime nemąstyti ir apie meno kūrinius – kokią reikšmę turi meno kūrinys merkantilioje visuomenėje, kuri iš meno laukia naujovių arba, kaip anksčiau jas vadindavo, „avangardo“, panašiai kaip iš automobilių sektoriaus ar ledų pramonės?

Žodynas, kurį vartoja nematerialioji ekonomika („fizinio svorio neturintys“ nematerialieji aktyvai, „intelektinės nuosavybės“ ar „kognityvinio kapitalo“ valdymas ir t. t.) perteikia tam tikrą platonišką nostalgiją: virš realių realios ekonomikos kūnų sklando bekūnis virtualių mainų vaizdinys, atklydęs iš Idėjų pasaulio.

Būtent čia menas, didysis Menas, atsiradęs iš aukštosios kultūros, gali paliudyti krizės prasmingumą. Nes jis negamina idėjų, negeneruoja elektroninių transakcijų, nekuria virtualių verčių – menas kuria materialius, apčiuopiamus, substanciją turinčius objektus. Ir šie objektai priklauso ne intelektinei nuosavybei ar kognityviniam kapitalui, bet dvasiniam kapitalui. Šio termino nematerialiosios ekonomikos terminijoje nėra.

O būtent jis sukuria skirtumą. Kas liks iš šiuolaikinio meno kūrinio, jeigu atmesime akreditavimo procedūras, sandorius, pridėtinės vertės kūrimą – visa tai, kas paverčia jį šiuolaikinio meno kūriniu?

Babilonas sugriuvo ne tik dėl turtų pertekliaus, bet ir todėl, kad kulto reikmėms skirti daiktai prarado pirminę paskirtį ir tapo pasipelnymo šaltiniu. Imperijos griūtį paskatino puotos dalyvių godumas ir šventvagiavimas – į taures, pavogtas iš Jeruzalės šventyklos, jie pilstė vyną.

Pašaipiai manęs paklausite – „Jūs turbūt siūlote grįžti prie kulto?“ Taip, bet aiškiai nustatyta prasme. Baudelaire’as sakė, kad vaizdų kultas – jo „didžioji, vienintelė, primityvioji aistra“. Jis kalbėjo ne apie vaizdinę kultūrą, o apie kultą.

Kultas, kurį jis priskyrė Rubensui, Delacroix ir kitiems, nėra žmogaus garbinimas, tai mėginimas per kūrinį, sukurtą žmogaus rankų, prisiliesti prie begalybės, kuri, poeto teigimu, prisiartina prie dieviškosios amžinybės krašto, sukūkčioja ir miršta. Toks kultas yra reiklus kaip įsakai tikintiesiems – jo nevilioja kultūros teikiamos pramogos ir bergždžias kultūriškumas.

Pakartosiu savo klausimą: kam reikalingi mūsų muziejai? Kokia jų prasmė? Būsime labiau išprusę už anuos irokėzus, kurie prieš kelerius metus pasiekė, kad vienas muziejus grąžintų jiems kaukes, užuot jas eksponavęs, nes jos nėra skirtos paprastų pasauliečių akims? Jausimės toliau pažengę už pirmykštes tautas? Antai Paryžiaus Quai Branly muziejus, siekiantis „kultūrų dialogo“ dažnai kulto nenaudai, priešinasi Vanuatu gyventojų ir Australijos aborigenų siekiui, kad nebūtų eksponuojami daiktai, kurių šios tautos „meno kūriniais“ nelaiko ir nori juos susigrąžinti.

Pasirodysime ne tokie subtilūs kaip izraeliečiai, kurie Jeruzalės Yad Vashem muziejuje šalia ekspozicijų salės atvėrė maldos salę? Ne tokie humaniški kaip Meksiko etnologijos muziejaus lankytojai, paprašę leidimo pasimelsti prie kai kurių eksponatų? O gal, vadindami save „išsilavinusiais“, „apsišvietusiais“ žmonėmis, ir toliau pardavinėsime aukcionuose daiktus, amžių amžiais laikytus religiniais, tam, kad vėliau galėtume eksponuoti juos ateities muziejuose?

Nusileidimas nuo aukštosios kultūros prie žemosios Vakarų pasaulyje turi ir kitą atitikmenį – tai nusileidimo į pragarą istorija.

Išvertė Jurgita POCIŪTĖ.

…………………………………………….

Apie autorių: Jeanas Clairas (g. 1940) – prancūzų meno istorikas ir kritikas, buvęs ilgametis Paryžiaus Picasso muziejaus direktorius, nuo 2008 m. – Prancūzų akademijos (Académie française) narys. Iš žymiausių darbų minėtini tekstai apie Balthusą, Cartier-Bressoną, Duchamp’ą, Giacometti. 2008-aisiais Prancūzijoje pasirodžiusioje knygoje „Muziejų krizė“ (Malaise dans les musées) polemikos ir aštraus žodžio nevengiantis Clairas, neretai vadinamas vienu iškiliausių Europos intelektualų, įtaigiai aprašo „sergančią“ šiuolaikinę kultūrą, kuri muziejus pavertė „pramogų parkais“, o iš meno reikalauja kuo didesnio pelno ir kuo greičiau. Šiame straipsnyje meno kritikas dar kartą grįžta prie jam svarbios temos – nagrinėja šiuolaikinėje kultūroje atsivėrusią prasmių tuštumą.

…………………………………………….

1 „Ponzi’o schema“, pavadinta sukčiaus Charleso Ponzi’o vardu, yra apgaulinga investavimo sistema – investuotojams siūloma nenormaliai didelė grąža, kuri sumokama iš vėlesnių investuotojų pinigų, o ne iš realaus akcijų prekybos pelno. Tai ir yra vadinamoji finansinė piramidė (vert. past.).

2 „Suskaičiuota, pasverta, padalyta“ – mistiškieji žodžiai, atsiradę ant Babilono rūmų sienos per puotą. Jų reikšmę karaliui Baltazarui išaiškino pranašas Danielius. Danieliaus knygoje rašoma, kad tą pačią naktį Babiloną užėmė medai ir persai.

3 Yanas Pei Mingas – kinų menininkas, kurio paveikslas „Monos Lizos laidotuvės“ buvo eksponuojamas Luvre 2009 m. vasario 12 – gegužės 18 dienomis (aut. past.).

………………………..

Šaltinis: http://www.lrytas.lt

GYVENIMAS ŠVIESOJE – PO MIRTIES?

Mes įpratę maždaug taip įsivaizduoti savo santykį su mirtimi: kūnas suyra iki atomų, „į dulkes“ ir išsisklaido žemėje ir ore…Nieko nebelieka iš žmogaus. O štai modernioji fizika, ėmė ir visą tą seną pasaulėvaizdį apvertė aukštyn kojomis. Nors jūsų kūno dulkės pasklis žemėje, bet tai, ką sukaupėte savo galvoje  – sąmonėje, niekur nedings, nes informacija nedingsta. Sąmonės „darbai“  išliks ir gyvens. Mes jau nebegalime ignoruoti nei fizikos, nei konkrečios žmogaus patirties „komos būsenoje“. Bet pirmiausia atsakykime į klausimą: Kas yra komos būsena? „Koma – organizmo būsena, kuomet visiškai prarandama sąmonė, dingsta refleksai, kartais sutrinka kitos gyvybinės funkcijos. Koma laikoma ūminio cerebrinio nepakankamumo požymiu – smegenys nepajėgia centralizuotai valdyti ar reguliuoti visų organizmo sistemų.“ Žmonija visada skausmingai bandė atsakyti į klausimą: ar yra gyvenimas po fizinės mirties. Atsakyti į šį klausimą siekė filosofija, religija, o dabar – mokslas. 

Akinanti šviesa tunelio gale, nesvarumo jausmas, mirgantys praėjusio gyvenimo vaizdai, totalus ramybės jausmas…Taip savo būseną apibūdina tie, kurie patyrė klinikinę mirtį, bet neperžengė ribos. Pasitaiko atvejų, kai ir ne komos būsenos žmogus staiga patenka į aukščiau aprašytą pasaulį ir gali tai daryti sąmoningai, specialiu metodu (paslapties kol kas neatskleisiu) daug kartų. Kas toliau? Kaip gyventi visa tai žinant? Kas tai patyrė ima aiškinti, kad mirties nebijo. Mažai išprusę ir netikintys teigia, kad gyvensime vieną kartą, kad reikia čia, žemėje, „viską pasiimti, viską patirti“, yra gana pavojingi žmonės.  Jie negerbia nei savo, nei kito gyvybės. Žingsnis po žingsnio įvairių pasaulio šalių mokslininkai ieško „mirties“ pagrindimo.

Paslaptingam reiškiniui, kuris vyksta žmoguje, balansuojančiame ant gyvybės ir mirties ribos, buvo suteiktas skambus „artimos mirčiai patirties“ apibrėžimas. Tai pasirodė maždaug prieš 50 metų. Amerikiečių tyrinėtojas Ramonas Moody (Raimonas Mudis) pirmą kartą tą terminą panaudojo apibūdindamas žmonių, kurie buvo „ant slenksčio“, būseną.

Dauguma tyrinėtojų šį reiškinį aiškina psichofiziologinėmis priežastimis. Pavyzdžiui, kai kurie mokslininkai mano, kad tai sukelia fiziologiniai smegenų pokyčiai, ląstelių mirtis dėl progresuojančios hipoksijos (deguonies trūkumo). Kiti pomirtinius regėjimus vertina kaip reakciją į artėjančios mirties baimę arba kaip tokios reakcijos ir hipoksijos derinį. Dar kiti linkę tai priskirti vaistų poveikiui.

Tačiau grupė olandų mokslininkų, vadovaujamų Pimo Van Lommelio, pasiūlė savo teoriją, kuri tapo pasauline sensacija. Tyrėjai uždavė klausimą: kada prasideda „artima mirčiai patirtis“? Klinikinės mirties metu, esant absoliučiai plokščiai elektroencefalogramos linijai ar tuo metu, kai smegenys jau „įsijungė“? Įvykis man padėjo rasti atsakymą.

Kartą į kliniką buvo atvežtas pacientas ištiktas komos. Gydytojų pastangos – dirbtinis kvėpavimas, širdies masažas – nedavė jokių rezultatų. Paciento smegenys mirė, encefalograma ištįso į grėsmingą žalią liniją. Gydytojams nusprendus taikyti intubaciją ir į gerklą įkišti specialų vamzdelį, paaiškėjo, kad paciento burnoje yra protezas. Protezas buvo ištrauktas ir padėtas ant kilnojamo staliuko. Po pusantros valandos paciento pulsas ir kraujospūdis normalizavosi. Po savaitės „prisikėlęs“ vyras paprašė grąžinti jam protezą. Gydytojai neprisiminė, kur stresinėje situacijoje jis jį padėjo. Pacientas tiksliai apibūdino vietą, kur ieškoti protezo. Toliau apklausus paaiškėjo, kad šis vyras save matė iš viršaus, gulintį lovoje. Jis sugebėjo labai išsamiai apibūdinti palatą ir visų buvusių žmonių elgesį besąlyginės mirties akimirką, taip pat baimę, kad gydytojai nutrauks gaivinimą. Pacientas taip pat aiškiai prisiminė, kad desperatiškai bandė priversti gydytojus suprasti, kad jis vis dar gyvas.

Šis atvejis davė pagrindo manyti: žmogaus sąmonė egzistuoja nepriklausomai nuo smegenų, o fizinis žmonių apvalkalas nėra vienintelė vieta, kur „gyvena“ mūsų sąmonė. Ar tai reiškia, kad žmogaus sąmonė nemiršta net po kūno mirties, smegenų mirties?

Dar kartą drąsi amerikiečių fiziologo Gary Schwartzo teorija privertė visą pasaulį pašiurpti. Savo žmogaus energetinių sistemų laboratorijoje Arizonos universitete po daugybės eksperimentų jis ne tik tapo olandų teorijos šalininku, bet ir, kaip mano kai kurie ekspertai, žengė svarbų žingsnį mirties sprendimo link. Jis buvo vienas pirmųjų mokslininkų, rimtai atsižvelgusių į mediumų – žmonių, gebančių užmegzti ryšį su mirusiaisiais, – fenomeno tyrimą.

Schwartzo išvados atrodo tiesiog fantastiškai. Mokslininko teigimu, Visatoje išlieka mirusių žmonių energija ir informacija. Žmonės kaip žvaigždės nuolat skleidžia nematomus šviesos fotonus, o šie fotonai šauna į erdvę. Tai, kad mūsų energija, informacija ir sąmonė toliau gyvuoja, yra toks pat tikėtinas, kaip ir tai, kad šviesa iš tolimų, užgesusių žvaigždžių prieš tūkstančius metų ir toliau teka.

Kas tai – mokslinė fantastika ar sensacingas atradimas, galintis pakeisti žmonijos požiūrį į mirtį? Kaip gali pasikeisti mūsų gyvenimas, jei gyvenimo tęsinys nebelieka paslaptimi? Taigi, suvokti „artimą mirčiai patirtį“ tampa vis lengviau, tačiau mūsų atsakomybė prieš gyvenimą ir mirtį tampa  vis didesnė.

KOMOS BŪSENA: JAU TEN AR VIS DAR ČIA?*

2022-03-05

Dar apie komą rašoma taip: „Pacientai, ištikti komos, reaguoja į aplinkos dirgiklius”, – tvirtina Andreas Cigeris, evangeliškosios Oldenburgo ligoninės, kurioje buvo įgyvendintas tyrimo projektas, neurochirurgas. Vokietijoje kasmet įvairaus laipsnio koma ištinka apie 40 tūkstančių žmonių. “Kol žmogus gyvas, jis tam tikru būdu palaiko ryšį su aplinkiniu pasauliu, – teigė Cigeris duodamas interviu “Spiegel Online”. – Jis netgi kartais siunčia signalus…Tokio pobūdžio reakcijos geriausiai matomos, kai šalia paciento yra jo artimieji, taip pat specialiai stimuliuojant, – teigia gydytojas. Jeigu tokios reakcijos fiksuojamos, daugėja ir galimybių, kad pacientas įveiks komą.

Nuomonė, kad į tokius pacientus negalima numoti ranka, yra sena kaip pasaulis. Dar antikiniais laikais graikų gydytojas Hipokratas iš Koso salos (gyvenęs 469 – 375 m. iki mūsų eros) ragino daryti visapusišką poveikį į komą nugrimzdusiems ligoniams, kad šie nebūtų prarasti. Tomas Kamereris, Miuncheno universitetinės klinikos dvasininkas, įsitikinęs, kad ištiktas komos žmogus visą laiką aplinkos dirgiklius registruoja emocionaliai. Pavyzdžiui, vieno paciento kvėpavimas buvo padažnėjęs 20 minučių po to, kai jam buvo paleidę muziką. Kamereris viename kongrese, kuriame buvo psichologų, dvasininkų, gydytojų ir ligonių artimųjų, diskutavo, kaip reiktų su jais bendrauti. Buvo patvirtinta, kad koma nėra pasyvi žmogaus būsena. Sąmonė lieka aktyvi, – teigė Kamereris. Kaip ir daugelis gydytojų, jis remiasi prielaida, kad ši būsena yra savisaugos mechanizmas – savotiška programa ekstriniam atvejui, kai organizmui būtina taupyti gyvybinę energiją. Žmogus nebereaguoja į nepakeliamą skausmą, tačiau smegenys ir toliau rūpinasi refleksais – rijimu, blakstienų virpėjimu, kvėpavimu. Smegenų aktyvumą galima stebėti encefalogramoje. Būtent pasinaudoję encefalografu mokslininkai padarė išvadą, kad ligonis reaguoja.

Atjungti ar ne?

Tyrimai, atlikti Tiubingeno universitete, parodė, kad kas ketvirtas pacientas, ištiktas komos arba veikiamas narkozės, reaguoja netgi į tokius dirgiklius, kaip beprasmiški sakiniai. Neurochirurgas Cigeris aprašo atvejį, kai vyriškis, kuriam operacijos metu buvo pritaikyta visiška nejautra, gulėdamas ant operacinio stalo girdėjo daugiau, nei norėjo jį operavę gydytojai. Kadangi pacientas buvo gana riebus, medikai laidė juokelius apie jo “kiaulės pilvą”. Operacija truko porą valandų, o atsigavęs po narkozės vyriškis labai piktinosi gydytojų apkalbomis. Todėl, pasak Cigerio, būtina atsargiai rinkti žodžius budint ir prie komos ištikto žmogaus patalo. “Negatyvios prognozės, – sako neurochirurgas, – gali įsiskverbti į ligonio pasąmonę ir pabloginti jo sveikatos būklę.” Tema, ar galima ir ar reikia atjungti gyvybę palaikančius aparatus nuo beviltiškų pacientų, tampa vis aktualesnė su kiekvienais naujais tyrimais šioje srityje. Statistika byloja, kad šansų atsibusti mąžta su kiekviena komos diena. Tačiau šiandien gydytojai nenoriai išjungia aparatus net tuo atveju, jeigu turi dokumentą, liudijantį tokią ligonio valią. Kodėl? Todėl, kad mokslas, ypač neurofiologija, kvantinė fizika vis aiškiau suvokia, kad žmogaus sąmonė nėra „tik gamtos reiškinys“, o labai sudėtinga dvasinė žmogaus būsena, kurią reikia gerbti ir leisti jai veikti pačiai. Tad pridedu dar šiek tiek papildomų žinių.

DR. E. ALEKSANDERIS

POMIRTINIS GYVENIMAS EGZISTUOJA

2013.12.03

DANGUS IŠ TIESŲ YRA

Tokią žinią pasauliui knygoje „Gyvas dangaus įrodymas“ perteikia savo akimis pomirtinį gyvenimą regėjęs neurochirurgas Ebenas Alexanderis (Eben Alexander). Kadaise skeptiškai reagavęs į pasakojimus apie anapusinį pasaulį, šiandien gydytojas tvirtina – kita būtis egzistuoja. Staiga užklupusi liga nugramzdino gydytoją į komos būseną, atskirdama jo sielą nuo fizinio kūno. Su kiekviena diena, praleista ligos patale, jo organizmas nenumaldomai silpo, tačiau dvasia pasinėrė į naujus, dar niekada neišgyventus potyrius. Šis netikėtas likimo iššūkis leido Ebenui atitrūkti nuo realaus pasaulio ir pažinti tai, kas slypi už mūsų suvokimo ribų, bei išmokti svarbiausią gyvenimo pamoką. Kaip gydytojas, jis įsitikino, kad sąmonė egzistuoja net tada, kai smegenys nefunkcionuoja. Ir tai, kad šitai teko patirti jam, gydytojui neurologui, Ebenas suprato kaip kvietimą naujai įvertinti mokslinius tokios būklės paaiškinimus. Įspūdinga ir neįkainojama patirtis pakeitė gydytojo gyvenimą.

Ebenas Alexanderis knygoje „Gyvas dangaus įrodymas“ skatina permąstyti dvasines vertybes ir atrasti sielos pilnatvę. Jungtinėse Amerikos Valstijose išleista knyga „Gyvas dangaus įrodymas“ tapo hiperbestseleriu. Jos parduota jau daugiau nei du milijonai egzempliorių. Gydytojo autobiografija net 55 savaites, t. y. ilgiau nei metus išsilaikė „The New York Times“ perkamiausių knygų sąraše. Šiuo metu ji yra išleista daugiau nei 30 šalių, tarp jų ir Lietuvoje.

2008 m. gerą neurochirurgo reputaciją turėjęs ir prestižinio Harvardo universiteto Medicinos mokykloje dėstęs E. Aleksanderis susirgo meningitu. Staiga užklupusi liga nugramzdino gydytoją į komos būseną, atskirdama jo sielą nuo fizinio kūno. Su kiekviena diena, praleista ligos patale, jo organizmas nenumaldomai silpo, tačiau dvasia pasinėrė į naujus, dar niekada neišgyventus potyrius. Kaip medikas teigia knygoje, jis patyrė artimą mirčiai būseną (angl. Near-death experience, NDE).  Aleksanderio teigimu, ištikus komai jo sąmonė išsivadavo iš smegenų, – nustojo funkcionuoti ta smegenų dalis, kuri kontroliuoja mintis ir emocijas. Daktaras teigė, kad mirtis – tai iliuzija. Tą patį šimtus ar net tūkstančius metų tvirtino ir budistai. Bet mums reikia mokslinio patvirtinimo. Anot daktaro, mūsų laukia įstabaus grožio amžinybė – pripildyta angelų, debesų, drugelių ir netgi anksčiau išėjusių artimųjų. Jis netikėjo, jog žmogus gali po to atsigauti, kad galėtų papasakoti savo prisiminimus.

„Taigi galite įsivaizduoti mano nustebimą, kai labai aiškiai prisiminiau, ką patyriau, ištiktas komos. Išgyvenau šoką, nes mano prisiminimus sunku paaiškinti mediciniškai. Atsigavus po komos, per 6 savaites mano prisiminimų aprašymą sudarė daugiau nei 20 000 žodžių. Mano vyriausiasis sūnus, kuris tuo metu studijavo neuromokslus, patarė užrašyti viską, ką atsimenu“, – viename iš interviu sakė neurochirurgas. Aleksanderis knygoje „Gyvas dangaus įrodymas“ rašo, kad patyręs gilią komą jis buvo nukeliavęs į didingą ir įkvepiančią Kūrėjo karalystę. „Didžiąją kelionės dalį kažkas buvo su manimi. Moteris. Ji buvo jauna ir labai detaliai pamenu, kaip atrodė. Jos skruostikauliai aukšti, o akys – ryškiai mėlynos. Auksinių plaukų garbanos įrėmino jos mielą veidą. Ji nevartojo žodžių, tačiau aš supratau visą jos perteikiamą prasmę: tu esi mylimas ir tau nieko nereikia bijoti“, – knygoje prisimena neurochirurgas. Jis rašo, kad kai pirmąkart pamatė tą moterį, jiedu vaikštinėjo ant keistai išmarginto paviršiaus. „Po akimirkos supratau, kad tai – drugelio sparnas. Tiesą sakant, aplink mus buvo milijonai drugelių – plačios plasnojančios bangos, neriančios į miškus ir vėl grįžtančios. Tai buvo ore judanti gyvenimo spalvų upė“, – įspūdžiais dalijasi gydytojas.

Neurochirurgo knyga sulaukė ir daug skeptiškų reakcijų. Neva gydytojo vadinamas pomirtinis gyvenimas gali būti jo sapnai ar haliucinacijos. Tačiau E. Aleksanderis labai aiškiai nutildė kritikus, pateikdamas savų mokslinių argumentų. „Dauguma artimos mirčiai būsenos ypatingos tuo, kad taip lengvai ir laikui bėgant neužsimiršta kaip sapnai ar haliucinacijos“, – tvirtina gydytojas. Jo teigimu, sergant meningitu nustoja funkcionuoti ta smegenų dalis, kuri kontroliuoja mintis ir emocijas. Sugrįžusio iš komos gydytojo gyvenimas pasikeitė. „Tai, kas man nutiko, dingo ankstesnis tikėjimas. Aš siekiu visą savo likusį gyvenimą skirti sąmonės tyrinėjimams ir įrodyti faktą, kad mes esame daug daugiau nei mūsų smegenys“, – teigia E. Aleksanderis. Jis drauge su John R. Audette įkūrė nevyriausybinę organizaciją „Eternea“, kurios pagrindinė idėja tokia: visi gyvi sutvėrimai turi sielą ir egzistuoja dvasinė patirtis.**

GYVENIMAS PO MIRTIES

Pagal medicinos prof. Roberto Lanza^*) skelbiamą biocentrizmo teoriją tokia mirtis, kokią žinome, tėra mūsų sąmonės sukurta iliuzija: „Mes tariamės žiną, kad gyvenimas – tai tik tam tikras anglies ir kitų molekulių junginių aktyvumas… Mes įtikėjome, kad esame mirtingi, nes mums ‘įkalė į galvas, kad mes mirsim’. Kitaip tariant, mūsų sąmonė sieja gyvenimą su kūnu. Kadangi žinome, jog kūnai miršta, taigi mirsime ir mes“.

Biocentrizmas priskirtinas viseto (theory of everything) teorijoms ir siejamas su senovės graikų „gyvybės centro“ koncepcija, pagal kurią gyvybės ir biologija yra pagrindinė tikrovės ašis. Gyvybė kuria visatą, o ne atvirkščiai. Visatos objektų formą ir dydį apibrėžia žmogaus sąmonė. Pvz., žmogus regi žydrą dangų ir girdi aplinkinius sakant, kad dangaus spalva yra žydra. Tačiau žmogaus smegenų ląsteles galima pakeisti taip, kad žmogus matytų dangų žalią ar raudoną. „Tai ką matai, negalėtų būti tikrove neturint sąmonės. Mūsų sąmonė paaiškina, ‘įkrauna’ pasaulį“. Kartu ir erdvė ir laikas tėra mūsų sąmonės įrankiai. O tai reiškia, kad mirtis ir nemirtingumas yra be erdvinių, linijinių ribų. Pagal kvantinę mechaniką vienu metu egzistuoja be galo daug visatų, kuriose vis kitokios situacijos. Kas tik gali įvykti, tam tikru momentu tose visatose ir įvyksta, – taigi, tikrovėje mirtis negali egzistuoti. Kai mes mirštame, mūsų gyvenimas tampa „daugiamečiu žiedu, sugrįžtančiu į multivisatų žiedyną … Kai mirštame, tai įvyksta ne atsitiktinėje biliardo rutulių matricoje, o neišvengiamoje gyvybės matricoje“.

Lanza cituoja dvigubo plyšio (Jungo) eksperimentą. Stebint, dalelė elgiasi tarsi kulka ir pralekia pro vieną ar kitą plyšį. Tačiau nestebint, ji elgiasi kaip banga – ir gali praeiti iškart pro abu plyšius. Tai, neva, parodo, kad medžiaga gali rodyti tiek bangos, tiek dalelės savybes, – ir elgesys keičiasi priklausomai nuo asmens suvokimo ir sąmonės.

Objektyvi tikrovė gali būti taip pat paklusti natūralios atrankos dėsniams.Atrodo, kad kai kurios kvantinės būsenos „gyvybingesnės“ už kitas. Juk jei pasaulio stebėjimas keičia patį pasaulį, tai kaip tada gali egzistuoti kokios nors objektyvios tiesos? Juk tada kiekvienas žmogus ateičiai po savęs palieka kiek kitokią pasaulio versiją. Tačiau, tvirtinama, kai kurios būsenos yra populiaresnės už kitas natūralios kvantinės atrankos (tai vadinama kvantiniu darvinizmu) – informacija apie tas būsenas plinta į aplinką ir ateinantys ir praeinantys stebėtojai mato tą patį „palankių būsenų“ kuriamą visatos vaizdą. Jei ne kvantinis darvinizmas, pasaulis būtų visai neprognozuojamas: skirtingi žmonės matytų skirtingas pasaulio versijas. Netgi gyvybės tęstinumas būtų sunkiai įmanomas, nes negalėtume patikimai vertinti savo aplinką – mūsų stebėjimai nesutaptų su kitų žmonių stebėjimais. Tačiau nėra taip, kad vieno turisto pamatytas architektūrinis paminklas pasikeistų ur kitas matytų jį kitokį ir taip toliau. Kvantiniame lygyje dievas noriai lošia žaidimų kauliukais, tačiau makroskopiniame lygyje jis žaisti atsisako. Kol kas dėl mažai suprantamo dekoherencijos reiškinio, sąveikaujant kvantinėms būsenos, šios sukuria vienintelį galimą „atsakymą“, suvokiamą kaip objektyvų reiškinį. Dekoherencija iš kvantinės „košės“ atrenka stabilias („žymeklio“ – pointer) būsenas, kurios atrodo tarsi klasikinės – pvz., užimtų griežtai apibrėžtą vietą erdvėje.

Aplinkai sutrikdžius kvantinę sistemą eliminuojamos visos, išskyrus žymeklio būsenas, kurias galima stebėti tiesiogiai. Tačiau paprastai duomenis apie sistemą renkame netiesiogiai, pvz., žvelgdami į medį iš tikro „matuojame“ lapų ir šakų poveikį atspindimai šviesai. Aplinka modifikuojama taip, kad joje liktų žymeklio būsenos pėdsakas. Objektyviam tikrovės matymui reikia, kad tokių žymeklių būtų daug. Tačiau tai atsitinka savaime, nes vieno asmens stebėjimas priklauso tik nuo mažutės pėdsako aplinkoje dalies – pvz., niekada neišnaudojami visi nuo medžio sklindantys fotonai, kad ir kiek žmonių tą medį bežiūrėtų.

Tasai pėdsakas „pasidaugina“ tiksliai, nes žymeklio būsenos yra stabilios – vienas pėdsakas netrukdo atsirasti kitam. Tai panašu į natūralios atrankos principą.

Ką nubraižė Penrouzas?

R.Penrouzo* „Kelyje į tikrovę“ (2004) vienas skirsnis (1.4) pašvęstas didžiajai paslapčiai – apie žmogaus sąmonės poziciją tarp fizinės tikrovės ir matematikos pasaulio. Jis tą kompleksą vadino „trimis pasauliais arba trimis egzistavimo formomis“: fizikinio egzistavimo forma, mentalinio egzistavimo forma ir matematinio egzistavimo forma (Platono idėjų pasaulis). Aišku, kad šie pasauliai glaudžiai susiję, tačiau tie sąryšiai kartu ir mįslingi.

Tačiau paslaptingumo esmė aiški. Jei paimsime matematikos sferą, tai betarpiškas santykis su fizikiniu pasauliu sudaro tik tam tikrą visai nežymią matematikos dalį. Analogiškai, fizikiniame pasaulyje tik visai maža dalis susijusi su sąmone ir mentaline veikla. Ir pagaliau žmogaus absoliučių matematinių tiesų apmąstymai sudaro niekingą mūsų mąstymo dalį. Tačiau iš tų visai akivaizdžių santykių susidaro aiškus paradoksas – kai bet kuris pasaulis savo mažoje dalelėje apima pilnai visą sekantį pasaulį. Tačiau abipusių sąryšių grandinė uždara…Šio galvosūkio R.Penrouzas nepajėgė išspręsti. Tačiau jis nurodė, kad vietoje sprendimo galima parodyti dar vieną mįslingą idėją:

Gali būti, kad visi trys pasauliai tam tikra prasme visai nėra atskiromis esybėmis, o tik atspindi skirtingus aspektus vienos, labiau fundamentalios tiesos, aprašančios pasaulį kaip vieną visumą. Tiesos, apie kurią šiuo metu neturime nė mažiausio supratimo.

^{………………………………….}

*Robertas Lanca (Robert Lanza, g. 1956 m.) – amerikiečių medikas ir mokslininkas, Wake Forest‘o un-to Regeneratyvios medicinos ins-to profesorius, „Ocata Therapeutic“ darbuotojas. Buvo komandos, kuri pirmoji pasaulyje klonavo žmogaus embrionus ankstyvojoje jų vystymosi stadijoje, o taip pat sukūrė kamienines ląsteles iš subrendusių ląstelių. 2001 m. jis pirmasis klonavo išnykstantiems gyvūnams priklausantį gaurą. Kartu su kolegomis parodė, kad galia panaudoti ląstelių branduolio persodinimą sustabdant senėjimo procesą. Neseniai su kitais pranešė, apie saugią technologiją, leidžiančią gauti indukuotas pliuripotencines kamienines ląsteles (iPS), kurias galima panaudoti klinikinėje praktikoje. Vystė mintis apie biocentristinę visatą (2007 m. straipsnis „Naujoji Visatos teorija“), pagal kurią biologiją reikia patalpinti po kitais mokslais. Išleido nevienareikšmišką priimtą knygą „Biocentrizmas, arba kodėl gyvybė ir sąmonė yra Visatos supratimo raktais“ (2009; kartu su B. Bernamu), o vėliau ir „Didysis biocentristinis projektas: kaip gyvybė kuria tikrovę“ (2020). Taip pat parašė (kai kurias su bendraautoriais) knygas, kuriose liečia audinių inžinerijos, klonavimo, kamieninių ląstelių, regeneratyviosios medicinos ir pasaulinės sveikatos apsaugos klausimus.

KELIONĖS TUNELIAIS…Į ANĄ PASAULĮ?

Matote tuneliuką ties  viduriu? Tai mes juo funkcionuojame iš šio į Aną pasaulį. Ar žinote, kas tame paveiksliuke pavaizduota ir kas tai yra? Tai – kimgrauža. Ar mes keliaujame į Aną pasaulį per tokią kimgraužą? Visko gali būti. Bet kol kas tai tik hipotezė. Kad sielos keliauja žinoma nuo neatmenamų laikų. Kitas klausimas – kaip, kokiu būdu buvo iki šiol nežinoma. Drąsūs žmonės nesėdi rankas sudėjję, o turinėja net ir tokias galimybes. Klausimas, kokiu būdu žmogaus siela gali iškeliauti iš kūno ir vėl grįžti atgal, – skamba fantastiškai. Tačiau  mūsų mokslo epochoje jau bandoma į šį klausimą atsakyti ir paaiškinti.

Terminas „kvantinis tuneliavimas“ aiškina, kad yra galimybė dalelėms pereiti kiaurai tam tikrą kliūtį, kurios klasikinės fizikos atžvilgiu negalėtų įveikti. Kitaip tariant, kvantinės dalelės gali „tuneliuoti“ – atsidurti kitoje barjero pusėje. Prieš keliolika buvo paskelbtas stulbinantis straipsnis portale bernardinai.lt****. Dalį jo skelbiu ir jums susipažinimui su šiuo reiškiniu. Gal geriau suprasite, kas tai per stebuklas – tuneliavimas. Juk visiems teks tais tuneliais funkcionuoti –  ten ir atgal, pas Dievą ir vėl į Žemę. O man ypač smagu tame atradime stebėti ŠVIESOS veikimą. O kaip gi? Juk Šviesa yra Dievas. Jis yra visur.

Beje, KVANTINIS TUNELIAVIMAS VALDOMAS ŠVIESA

Kavendišo laboratorijos, esančios Kambridže (angl. Cavendish Laboratory in Cambridge), mokslininkai panaudojo šviesą elektronui prastumti pro nepraeinamą barjerą. Nors kvantinis tuneliavimas yra dalelės banginės prigimties specifinė savybė, tačiau tai buvo pirmas kartas, kai kvantinis tuneliavimas buvo valdomas šviesa. Mums įprasta, kad dalelės negali prasiskverbti pro sieną, tačiau jei dalelės yra labai mažos, tai kvantinės mechanikos dėsniai skelbia, kad tai gali įvykti. Kvantinis tuneliavimas yra atsakingas už radioaktyvių dalelių skilimą, ši savybė naudojama ir tuneliavimo mikroskopuose. Pasak mokslininkų grupės vadovo profesoriaus Jeremy Baumberg, „visa esmė, kodėl elektronas pereina sieną, yra elektrono surišimas su šviesa“. Toks surišimas buvo eksperimentiškai nulemtas, nes šviesa fotonų pavidalu juda pirmyn ir atgal tarp veidrodžių, kurie suspaudžia elektronus, besiskverbiančius pro sieneles. Tyrime dalyvavęs mokslininkas Peter Cristofolini pasakė, kad tokio surišimo rezultatas yra nauja dalelė, sudaryta iš šviesos ir medžiagos. Naujoji dalelė ir sugeba prasiskverbti pro puslaidininkinės medžiagos sieneles. Daugiau žr. nuorodoje ****.

***

PASLAUGOS DRĄSIAUSIEMS

Savo ruožtu psichologijos specialistai irgi dirba ir jau siūlo paslaugas, vadinamas regresine terapija****, kuomet meditacijos metu, galima iškeliauti į šį ir praeitus gyvenimus specialisto palydoje. Dėl ko galima keliauti?

– norint gauti atsakymus apie pačius save, gyvenimo prasmę, savo uždavinius ir kt.;

– dirbti su savo trauminėmis patirtimis (problemomis, kurios trukdo kokybiškai gyventi);

– rasti savo gyvenimo kelią ir kryptį;

– išsiaiškinti savo talentus;

– suprasti nepageidaujamų gyvenimo dalykų priežastis;

– išsiaiškinti žmonių elgesio priežastis;

– surasti problemų ir sunkumų šaltinį;

– harmonizuoti asmeninius santykius;

– išsigydyti traumines patirtis;

– suprasti, kokie skirtumai yra vyro ir moters įsikūnijime;

– sužinoti, ką mato siela savo mirties momentu;

– sužinoti, kaip siela įsikūnija į žmogaus kūną;

– sužinoti apie savo Sielų grupę;

– susipažinti su savo angelais sargais;

– patirti Sielų pasaulio meilę, ramybę ir harmoniją ir kt.

Atminkite, kad nepatartina eiti į tokius tyrimus be meditacinio pasirengimo ir be specialių žinių.

………………………………..

*https://ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/komos-busena-jau-ten-ar-vis-dar-cia

**http://www.technologijos.lt/

*** www.bernardinai.lt/2012-04-10-kvantinis-tuneliavimas-valdomas-sviesa/

**** www.sieloskelias.lt/lt/regresine-terapija  Tai ne reklama, o tik galimybė papsidomėti šia unikalia terapijos forma. Ne visiems ji taikoma ir ne visiems reikalinga.

KODĖL MALONUMAS SUŽLUGDYS ŽMONIJĄ?

Šis anglų mokslinės fantastikos rašytojo, filosofo, romano „Naujasis drąsus pasaulis“,  garsaus kūrinio „Amžinoji filosofija“  autoriaus  Oldoso Leonardo Hakslio mintys, parašytos beveik prieš šimtmetį…tikrai vertos dėmesio. Jam skyriau vietos ir knygoje „Šviesos keliu“.*

Oldosas Leonardas Hakslis rašė:

Pavojai, kurie iš tikrųjų gresia mūsų civilizacijai, vargu ar yra iš išorės, bet veikiau iš šiuolaikinio žmogaus sąmonės“. Mano nuomone, iš visų įvairių nuodų, kuriuos mūsų civilizacija pamažu sintetina savo įsčiose, vargu ar yra kas stipresnis už keistą ir baisų reiškinį, bendrinėje kalboje žymimą terminu „malonumas“ (dedu šį žodį kabutėse, nes noriu parodyti, kad kalbu ne apie tikrą malonumą, o apie mūsų visuomenėje įprastus organizuoto laisvalaikio tipus). Kaip ir bet kuris kitas sveiko proto ir normalios psichikos žmogus, nekenčiu darbo. Tačiau aš mieliau sutikčiau aštuonias valandas per dieną sėdėti prie valdininko stalo, nei būti pasmerktas „malonumo“ kupinam gyvenimui.

Pramogautojai

Buvo laikas, kai pramogos reikalavo iš žmonių tam tikrų protinių pastangų. Pavyzdžiui, XVII amžiuje karališkųjų šeimų nariai ir jų aplinka labai mielai klausydavosi eruditų pamokslininkų (tarkime, dr. Donne) kalbų, diskusijų teologinėmis ir metafizinėmis temomis. Dalis pramoginės programos, pasiūlytos grafui Palatinui Frederikui jo vedybų su Džeimso I dukra proga, vyko mokslinė diskusija, pamiršau, kokia filosofine tematika, tarp Karališkojo antspaudo saugotojo lordo Williamso ir Kembridžo grupės logikų. Įsivaizduokite, ką pasakytų dabartinis valdovas, jei universiteto mokslininkai pakviestų jį taip pasilinksminti!

Karališkojo kraujo asmenys buvo ne vieninteliai, mėgę intelektualinius malonumus. Elžbietos valdymo epochoje bet kuri vidutinio kultūrinio lygio dama ar džentelmenas prireikus galėjo dalyvauti madrigalo ar moteto atlikime. Tie, kurie yra susipažinę su neįtikėtinu XVI amžiaus muzikos sudėtingumu ir rafinuotumu, supras, ką tai reiškia. Net paprasti žmonės rinkdavosi sau pramogas, reikalaujančias tam tikro sumanumo, originalumo ir asmeninės iniciatyvos. Jie klausėsi, pavyzdžiui, Otelo, Karaliaus Lyro ir Hamleto – aišku, su susidomėjimu ir supratimu. Jie dainavo ir grojo muzikos instrumentais. Valstiečiai metai iš metų atlikdavo įprastus ritualus: pavasarį ir vasarą vykdavo šokiai, žiemą – pantomimos, rudenį – derliaus šventė. Jų malonumai buvo protingi ir gyvi, o patys žmonės stengdavosi linksmintis.

Mes visa tai pakeitėme. Vietoj senų malonumų, reikalaujančių sumanumo ir asmeninės iniciatyvos, įkūrėme gigantiškas organizacijas, kurios tiekia mums jau paruoštus pramoginius produktus – produktus, kurie nereikalauja nei asmeninio dalyvavimo, nei pastebimų intelektualinių pastangų iš malonumų ieškotojų. Milijonai kino teatrų platina vienas ir tas pačias nesąmones. Trečiarūšiai rašytojai ir dramaturgai visada egzistavo, tačiau anksčiau jų kūriniai greitai mirdavo, neperžengdami miesto ar šalies, kurioje jie gimė, sienų. Šiandien nekompetentingų scenaristų darbai iš Los Andželo platinami visame pasaulyje. Iš daugybės žiūrovų nereikalaujama jokių protinių pastangų, jokio dalyvavimo – tereikia sėdėti ir žiūrėti į ekraną.

Ar žmonėms demokratinėse šalyse reikalinga muzika? Senais laikais jie patys ją kūrė. Dabar jiems tereikia įjungti patefoną. O jei nori literatūros, tam yra Spauda. Žinoma, oficialiai Spauda egzistuoja tam, kad teiktų informaciją. Tačiau iš tikrųjų jos užduotis yra užimti žmones, nereikalaujant iš jų menkiausių pastangų ir neapkraunant jų proto nė viena mintimi. Reikia pripažinti, kad šią užduotį ji atlieka išskirtinai sėkmingai. Galite skaityti po du laikraščius kiekvieną darbo dieną, o dar vieną sekmadieniais daugelį metų iš eilės, nenaudojant jokių savo smegenų ar susikaupimo – pakanka tiesiog peržvelgti atspausdintas stulpelius.

Tam tikrose visuomenės dalyse vis dar populiarios sporto šakos, reikalaujančios asmeninio žmogaus dalyvavimo. Daugelis vidutinės ir aukštesnės klasės žmonių žaidžia golfą ir tenisą, o turtingesni šaudo paukščius, medžioja lapes ir slidinėja Alpėse. Tačiau didžiulės gyventojų masės „užsiima“ sportu netiesiogiai – mieliau žiūri futbolo rungtynes išvengdami paties žaidimo įtampos  ir pavojus. Tiesa, visuose sluoksniuose jie vis dar šoka, bet jie šoka, visur darydami tuos pačius judesius pagal tas pačias melodijas. Dabar iš šokio kruopščiai ištrinti visi tiek vietinio, tiek individualaus savitumo pėdsakai.

Šie pasyvūs malonumai, šios paruoštos pramogos, vienodos visiems Vakarų pasaulio gyventojams, neabejotinai kelia didžiulį pavojų mūsų civilizacijai. Darbo valandomis didžioji dauguma žmonių jau yra užsiėmę grynai mechaninėmis užduotimis, o dabar laisvalaikiu griebiamasi lygiai tokių pat standartizuotų ir tokių pat mažai sumanumo bei iniciatyvos reikalaujančių pramogų. Prie tokio darbo pridėjus analogišką laisvalaikį gausime absoliučiai tuščią dieną, kurios pabaiga suteikia didelį palengvėjimą.

Taip apsinuodijus, mūsų civilizacija gali lengvai nuslysti į ankstyvą beprotybę. Dėl neveiklumo atrofuota siela ir smegenys, nesugeba pramogauti – pasisotina standartinėmis pramogomis, kurias gali sukrėsti nebent tik ryškaus smurto ir žiaurumo demonstracijos, – tokia ateities demokratinė visuomenė rizikuoja patirti mirtiną lėtinį nuobodulį. Tikėtina, kad ji seks senovės romėnų keliu – tų pačių romėnų, kurie galiausiai taip pat, kaip ir mes dabar, prarado galimybę pramogauti; romėnai, kurie, kaip ir mes, ėmė gyventi organizuotomis pramogomis, nedalyvaujant jiems  patiems jų organizavime.

Nepakeliamas nuobodulys privertė juos reikalauti vis daugiau gladiatorių, vis daugiau dramblių, galinčių vaikščioti lynu, vis daugiau egzotiškų gyvūnų, kuriuos būtų galima paskersti visuomenės akivaizdoje. Mūsų visuomenė reikalauja ne mažiau, bet dėl to, kad dar liko keli idealistai, jie negauna visko, ko nori. Žiauriausiomis pramogų formomis dabar mėgaujamasi tik paslapčia. Norėdami patenkinti savo potraukį žmogžudystei ir kraujo praliejimui, turite tapti Ku Klux Klano nariu. Tačiau nusiminti nereikėtų: tikriausia hipodromo arenoje vis tiek išvysime tekantį kraują. Pažaboti žmonių norą bet kokia kaina įveikti nuobodulį gali būti nelengva užduotis net idealistams.“

………………………….

*Kalbant būtent apie šį autorių ( 60-aisiais metais jų buvo ir daugiau), kuris kaip ir kiti ieškojo lengviausio kelio į vidinį pasaulį, pasitelkiant ne savo valią, ramybę ir tikėjimą, o tam tikras psichodelines medžiagas, kurios juos nuvedė į tamsą, pražūtį. Jo knyga „Suvokimo durys“ (The Doors of Perception), deja, suklaidino ne vieną ieškotoją. Šviesai nereikia jokių pagalbinių priemonių. Atminkite TAI.