GNOSTIKŲ BENDRUOMENĖS KONTŪRAI
Gnosticizmo amžius skaičiuoja tūkstantmečius. Persekiotas ir kankintas, jis vis dar gyvas, jo šaknys puoselėjamos. Gnostikai įsitikinę, kad Jėzus apaštalams skelbė „slaptą tikėjimą“ (vidinį, dvasinį), o kitiems kalbėjo metaforomis, kurių daugelis taip ir nesuprato. Jėzus žinojo, kad mūsų sielos skirtingos ir joms reikia skirtingų kelių į Dievą. Mistikų ir gnostikų dvasinis gyvenimas yra sunkiai suprantamas eiliniam krikščioniui. Katalikų bažnyčia pasirinko metaforas. Tūkstantmečių bėgyje jos virto pasakomis, tiksliau dogmomis apie gerąjį Jėzų ir Jo stebuklingus darbus. Dabar bažnyčia verkia, kad žmonės nuo jos nusisuka. Buvo krikščionių, kurie Dievo ieškojo savyje. O kodėl nepamėginus atkurti Jėzaus Kristaus “slaptąjį” mokymą? Kodėl mes turime remtis dogmomis, kurios buvo skirtos Romos imperijos reikmėms, liaudies valdymui, bet ne žmonių dvasiniam gyvenimui? Jūs tikriausia žinote, kaip žiauriai bažnyčia kovojo su vadinamomis „erezijomis“, kurios ir buvo gnostinės kilmės.
Susipažinusi su Europoje ir Amerikoje veikiančiomis/veikusiomis katalikų ir ne katalikų gnostikų bažnyčiomis, šiek tiek nusivyliau, tiek jų tradicijomis, tiek teologija ir ritualais. Vienos jų buvo susijusios su senovės Egipto teurgų palikimu, kitos su masonų, tamplierių ar rozenkreicerių uždarais ordinais…tačiau Jėzaus Kristaus Žodžio jų veikloje neradau. Gnostikų vardu pažymėtos bažnyčios apsunkintos sudėtingomis struktūromis su vyskupų rinkimais/skyrimais, konkurencija ir vidine nesantaika. Tikrieji gnostikai, mano supratimu, turėtų būti labiau panašūs į medituojančius budistus, nei į kokius uždarų sektų „magus“. Jų bendruomenėse turėtų vyrauti Ramybė, dvasinis artumas, kuklumas, saikingumas.
Puikus gnostinio nušvitimo pavyzdys yra Meisteris Ekhartas, kuris kalbėjo apie esminę Dievo ir žmogaus tapatybę, kylančią iš Jėzaus Kristaus Mokymo: „Kas Dievą…priima iš esmės, tas Dievą suvokia Dieviškai ir jam Jis šviečia visame kame, nes visi daiktai jam kalba apie Dievą, ir iš visų daiktų jam pasirodo Dievas“. Gnostinės krikščionybės egzistavimo forma artima mistinio panteizmo tradicijai paremtai idėja, kad pasaulis ir žmogus nuolat gyvena Dieve ir niekaip negali „pabėgti“ nuo savo tapatybės su Dievu“ (Ekharto mintis).
Gnosticizmas ne ideologija ar pasaulietinės valdžios „tarnaitė“ skirta valdyti „liaudį“. Gnostikai privalo tikėti ir palaikyti Kristaus Mokymą apie žmogų, kaip tobulą, dievišką būtybę, gyvenančią ne kur nors „danguje“, o tiesiogiai žemiškajame gyvenime. Gnostikų teologijos pamatus reiktų atkurti, remiantis seniausiais ankstyvosios krikščionybės šaltiniais: Jono evangelija, Tomo evangelija, Jono apokrifu, Pilypo evangelija ir Tiesos evangelija, žymiausių krikščionybės mąstytojų Valentino, Origeno, Jono Skoto Eriugenos, vėliau – Meisterio Ekharto, Bhiomės ir kitų dvasiniu palikimu. Tam reikia žmonių ŽINANČIŲ ir turinčių DVASINĖS PATIRTIES.
Gnostikų praktikoje turėtų dominuoti Meditacija arba Kristaus Žodžio kontempliacija (vyresnio amžiaus žmonėms) Ramybės būsenoje. Gnostikai turėtų vengti sudėtingų ritualų, išorinės puošybos elementų, aprangos puošnumo ir kalbos vingravimų: arba aš esu Kristuje, arba aš esu atskirtas nuo Jo. Gnostikai – žmonių dvasiniai mokytojai, pažįstantys Žmogų per savo dvasinę patirtį. Gnostikai turi nešti Šviesą ir Tiesą be puikybės ir be kito žmogaus niekinimo. Gnostikai turėtų būti atliepiantys prašantiems, gyvenantys kukliai, pragyvenimui užsidirbantys iš savo sugebėjimų. Pirmiausia reiktų pamėginti sutelkti gnostikų bendruomenę, sukurti jos etikos pamatus, remiantis dvasiniu Tikėjimo simboliu iš Šviesos į Šviesą ir Jėzaus Kristaus Ramybės praktika. Subūrus didesnę bendruomenę, reiktų ją legalizuoti.
Jėzaus bendruomenė buvo kukli ir draugiška…
……………………………
SVARBIAUSI JĖZAUS KRISTAUS DVASINIO MOKYMO PRINCIPAI:
Tai yra žinia, kurią išgirdome iš Jo ir skelbiame jums,
kad dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės. 1 Jn 1,5 5
Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai.
Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai. 1 Tesalonikiečiams 5:5
Jėzus vėl prabilo: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi,
nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“. Jn 8, 12
***
Jn. Jėzus taip kalbėjo savo mokiniams:
15 Vynmedis ir šakelės
1 „Aš esu tikrasis vynmedis,
o mano Tėvas – vynininkas.
2 Kiekvieną mano šakelę,
neduodančią vaisiaus,
jis išpjauna,
o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo,
kad ji duotų dar daugiau vaisių.
3 Jūs jau esate švarūs
dėl žodžio, kurį jums kalbėjau.
4 Pasilikite manyje,
tai ir aš jumyse pasiliksiu.
Kaip šakelė
negali duoti vaisiaus pati iš savęs,
nepasilikdama vynmedyje,
taip ir jūs bevaisiai,
nepasilikdami manyje.
5 Aš esu vynmedis, o jūs šakelės.
Kas pasilieka manyje ir aš jame,
tas duoda daug vaisių;
nuo manęs atsiskyrę,
jūs negalite nieko nuveikti.
6 Kas nepasiliks manyje,
bus išmestas laukan
ir sudžius kaip šakelė.
Paskui surinks šakeles,
įmes į ugnį, ir jos sudegs.
7 Jei pasiliksite manyje
ir mano žodžiai pasiliks jumyse, –
jūs prašysite, ko tik norėsite,
ir bus jums suteikta.
8 Tuo bus pašlovintas mano Tėvas,
kad jūs duosite gausių vaisių
ir būsite mano mokiniai.
9 Kaip mane Tėvas mylėjo,
taip ir aš jus mylėjau.
Pasilikite mano meilėje!
10 Jei laikysitės mano įsakymų,
pasiliksite mano meilėje,
kaip aš kad vykdau savo Tėvo
įsakymus
ir pasilieku jo meilėje.
11 Aš jums tai kalbėjau,
kad jumyse būtų manasis
džiaugsmas
ir kad jūsų džiaugsmui nieko
netrūktų.
12 Tai mano įsakymas,
kad vienas kitą mylėtumėte,
kaip aš jus mylėjau.
13 Nėra didesnės meilės,
kaip gyvybę už draugus atiduoti.
14 Jūs būsite mano draugai,
jei darysite, ką jums įsakau.
15 Jau nebevadinu jūsų tarnais,
nes tarnas nežino,
ką veikia jo šeimininkas.
Jus aš draugais vadinu,
nes jums viską paskelbiau,
ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.
16 Ne jūs mane išsirinkote,
bet aš jus išsirinkau ir paskyriau,
kad eitumėte, duotumėte vaisių
ir jūsų vaisiai išliktų, –
kad ko tik prašytumėte Tėvą
mano vardu,
jis visa jums duotų.
17 Aš jums tai įsakau:
vienam kitą mylėti!“
***
Krikščionių mistikų pagrindinis tikėjimo šaltinis
buvo ir yra vidinis Dievas, su kuriuo siela trokšta susilieti.
Didelė laimė vykdyti Dievo įstatymus laisva valia ir su meile, be prievartos ir baimės.
Mes VISI esame JO vaikai, Šviesos vaikai,
kas mums gali trukdyti BŪTI SU JUO – JAME?
Dievas-Šviesa yra mumyse.
Kristus – tikras Dievas ir tikras žmogus – apsireiškė mums
kaip pati tikriausioji Šviesa, nuo pat pradžios buvusi pas Dievą (plg.
Jn 1, 2), tačiau pasaulis Jo nepažino, nes buvo paskendęs tamsybėse.
Kristus – tikroji Šviesa mus apšviečia, guodžia, moko,
suartina su vienatiniu Dievu ir vienus su kitais.
Jo Šviesos apšviesti galime naujai suvokti Dievą, save ir pasaulį.
***
EVANGELIJA PAGAL TOMĄ MUS ĮSPĖJA.
3 JĖZUS TARĖ:
Jei vadovai jums sakys, kad štai karalystė yra danguje,
Tuo metu dangaus paukščiai pralenks jus;
jeigu sakys jums, kad jinai yra mariose,
tuo metu žuvys pralenks jus.
Tačiau karalystė yra jumyse ir šalia jūsų.
Kai pažinsite save, tuomet ir jūs būsite pažinti ir
sužinosite, jog esate gyvojo Tėvo sūnus.
O jei nepažinsite savęs,
tuo metu jūs esate varge ir jūs patys esate vargas.
Gnostikų simbolis
Amen.
……………………………..
Ar reikia gnostikams bažnyčios? Nežinau. Ir net abejoju tuo poreikiu. Kai tik žmonės sukuria kokią nors hierarchinę struktūrą, prasideda rietenos, pavydas, pyktis ir viskas sugriūna. Bažnyčia jau yra. Kas nori, gali nueiti ir pasimelsti su visais. Bendruomenei pakaktų mažo simbolinio Altoriaus. Gnostikams reikia bendruomenės, kokios buvo kuriamos ankstyvosios krikščionybės laikais ir kurias jungtų Šventoji Dvasia-Šviesa-Meilė. Beje, tose bendruomenėse lygiomis teisėmis dalyvaudavo vyrai ir moterys. SVARBIAUSIA, kad žmogus išmoktų pažinti savo Dieviškąją prigimtį, kurią krikščionybė tiesiog suniveliavo. Verta prisiminti Šv. Tomo žodžius: “Jei nepažinsite savęs, tuo metu jūs esate varge ir jūs patys esate vargas”. Evangelikas Tomas buvo gnostikas. Bažnyčia Jį ignoruoja iki šiol. Bažnyčia pasirinko “savo” apaštalus, tarp kurių dominuoja – Paulius, nors jis net gyvojo Jėzaus nebuvo matęs. Iš dvylikos bažnyčia pripažino tik keturis ir juos kanonizavo (didelė jiems garbė…). Ką gi, bažnyčia pridarė nemažai klaidų. Ne man ją kaltinti. Tiesiog priminsiu istoriją: Kai Jėzus, kritišku gyvenimo momentu, nusprendė eiti į Betaniją prikelti Lozorių, taip pavojingai priartėdamas prie Jeruzalės, kur jo tykojo fariziejai, Tomas tarė: „Eikime ir mes numirti su juo!“ (Jn 11, 16). Kiti Jėzaus Kritaus apaštalai Jį išdavė, dauguma Jo nesuprato. Gnosticizmas šmeižiamas iki šiol. Jam primetami kaltinimai “paleistuvystės” platinimu. Negalima neigti, kad bažnyčia pati visada dorai elgėsi. Tačiau negalima dėl vieno ar kito atvejo, kaltinti visą judėjimą ir visą bažnyčią. Juk Ji yra žmonių organizacija, žmonių dar nesupratusių, nesuvokusių savo esmės ir atsakomybės prieš Dievą. Žmogus Žemėje jaučiasi kaip “karalius”: daro ką nori…nors ta Žemė ir jis pats tėra Dievo kūriniai. Dievo reikalavimo mylėti Artimą, žmogus nei girdi, nei pripažįsta. Ir ne Dievas kaltas, kad mums čia gyventi bloga. Gnosticizmas – kelias į žmogaus sąmoningumą, vidinę dvasinę sveikatą. Protu TO niekaip nepavyksta suvokti. Reikia praktikos. Štai tam ir reikalinga bendruomenė, kad visi kartu išmoktume būti Žmonėmis. Jėzus Kristus nekūrė etinių įstatymų. Jis ne fariziejų sektos narys. Kristaus išaukštinta Meilė – universalus “įrankis” tarpusavio bendravime. Ją reikia atrasti SAVYJE.