APIE NUDVASINTĄ KRIKŠČIONYBĘ

Informacija, kuria čia dalinuosi, nėra jokia naujiena ar siekis ką nors nustebinti. Suprantu, mes matau, kad kai kuriems žmonėms „gera“ gyventi taip, kaip yra. Deja, ne visiems priimtinas „tylus melas“ ar saviapgaulė. Jau seniai pastebėta, kad žmonės siekia išsigelbėjimo iš šio pasaulio chaoso ir pavojų nebe ritualinėse apeigose prieš Nukryžiuotąjį, o ieško dvasinio kelio sielos gelbėjimui. Ne atsitiktinai, o, sakyčiau dėsningai, atėjus laikui krikščionys susidomėjo ortodoksų „prakeiktuoju“ gnosticizmu. Kas tuo domisi – žino, kiek daug nuveikta per maždaug porą šimtų metų, nuo tada, kai buvo atrasta Nag Hamadžio biblioteka (lt.wikisource.org) 1945 m. Per tą laiką pasaulinio lygio mokslininkų titaniško darbo dėka buvo iššifruotuoti ankstyvųjų krikščionių ir gnostikų tekstų rinkiniai, išleista  daug monografijų. Biblistikos specialistai patvirtino, kad gnosticizmas, tai yra „slaptasis“ Jėzaus Kristaus mokymas, buvo legali ankstyvosios krikščionybės versija. Šiuo metu jis išgyvena savo renesanso laikotarpį ir vadinamas neognosticizmu (išplitęs ypač JAV). Vakarų ortodoksai jo nepripažįsta, jį ignoruoja. Kol ortodoksai visų krikščioniškų bažnyčių tyli, dvasingumo ieškantys krikščionys migruoja pas budistus, meilingai ir jautriai priimančius kiekvieną ieškotoją.
Kadangi literatūros gnosticizmo tema yra labai daug ( ne mano jėgoms viską apibendrinti), apsiribosiu tik ta, kuri man buvo prieinama (kaip ne keista daug knygų parašyta ir išversta į rusų kalbą). Lietuvių kalba neradau nei vienos knygos ta tema! Savo knygoje „Šviesos Keliu“ glaustai pristačiau gnosticizmo ištakas, kai kuriuos autorius ir supažindinau su svarbiausiomis krikščioniškojo gnosticizmo idėjomis. Mano knyga Lietuvoje parduodama (patogupirkti.lt platformoje ir per svetainę sviesoskeliu.lt). Gal ateis laikas ir mūsų leidyklos susidomės Tiesos ir Šviesos idėjomis, kurias skelbė Jėzus Kristus, vadinęs mus „šviesos vaikais“.
„Slaptuoju“ vadintas Jėzaus Kristaus mokymas nebėra jokia paslaptis. Tas mokymas kadaise buvo slepiamas, kad „tamsioji liaudis“ juo nesidomėtų, nors turtingieji graikai ir romėnai seniai žinojo apie kelią į Pleromą. Romos valdžia gnostikus ir pirmuosius krikščionis persekiojo ne dėl jų tikėjimo monoteizmu, o dėl krikščioniškosios „antropologijos“, tai yra požiūrio į Dievo ir žmogaus santykį. Krikščionių kankiniai mirė už krikščionybės triumfą prieš engėjų pasaulėžiūrą, tačiau šiandien galime konstatuoti, kad krikščionybės paskelbimas Romos imperijos religija buvo ne triumfas, o tikrosios ( dvasinės, gnostinės) krikščionybės išsižadėjimas. Ne Kristaus Žodis laimėjo, o Jo Mokymo pagrindu sukurta ortodoksinė religija, karinga, dominuojanti Bažnyčia. Ji savo ruožtu ėmė persekioti Šventosios Bažnyčios priešininkus dar nuožmiau nei tai darė pagonių imperija. Krikščionių religija tapo kovos už pasaulietinę valdžią įrankiu. Iš žydų Bažnyčia paveldėjo normą laikyti save vienintele tikrojo tikėjimo nešėja ir požiūrį į visus netikinčiuosius kaip pagonis. Kaip anksčiau, taip ir dabar Bažnyčia, net nesigilindama į kitų religijų esmę, priklijavo joms pagonybės stigmą ir griežtai draudė savo kaimenei į jas gilintis. Bažnyčia nesuprato ir to, kad Jėzus galėjo būti paskutinis, bet toli gražu ne pirmasis avataras, kurį Dievas siuntė į Žemę, kad paspartintų dvasinę žmonijos evoliuciją.
Dievas yra vienas. Tai pripažįsta visos religijos. Krišnos Mahabharatoje ir Bhagavad Gitoje pateikta metafizika visiškai atitinka Kristaus Apreiškimą. Ikikrikščioniškuoju laikotarpiu šie kūriniai buvo žinomi religinei ir filosofinei tradicijai ir buvo Rytų tautų religinės pagarbos objektas. Vakarai rėmėsi visiškai kitokia pasaulėžiūra. Graikams-romėnams ir žydams religija buvo visuomenės švietimo per mitus ir materialinių poreikių tenkinimo priemonė. Jie garbino dievus, tikėdamiesi iš jų materialinės naudos. Toks tikėjimas yra diametraliai priešingas dvasinėms žinioms (gnoziui), kurias skelbė  dieviškieji avatarai ir pranašai. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl žydai nukryžiavo Jėzų, o romėnai persekiojo krikščionis iki 313 m.
Kas buvo Jėzaus mokymo šaltinis? Jis jį gavo iš Dievo Tėvo?
Viena iš labiausiai intriguojančių krikščionybės paslapčių yra ta, kad nė vienas iš keturių kanoninių evangelistų neparašė, kur Jėzus buvo nuo 12 iki 30 metų. Jėzaus motina tuo laikotarpiu buvo su juo. Ji nieko nepasakojo? Šio gyvenimo laikotarpio slėpimas užgožia, iš ko Jėzus gavo dvasines žinias. Kam ir kodėl reikėjo tai slėpti, juk Jėzus kalbėjo nieko neslėpdamas:

Jn 5, 39 Jūs tyrinėjate Raštus,

nes manote juose rasią

amžinąjį gyvenimą.

Tie Raštai ir liudija už mane,

40 bet jūs nenorite ateiti pas mane,

kad turėtumėte gyvenimą“.

41 „Garbės iš žmonių aš nepriimu.

42 Aš matau,

kad jūs neturite savyje Dievo meilės.

43 Aš atėjau savo Tėvo vardu,

o jūs manęs nepriimate.

Jei kitas ateitų savuoju vardu,

tą jūs priimtumėte.

44 Kaipgi jūs galite įtikėti,

jeigu vienas iš kito priimate garbę,

o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina,

jūs neieškote.

45 Nemanykite, kad aš jus kaltinsiu Tėvui!

Jūsų kaltintojas yra Mozė,

į kurį esate savo viltis sudėję.

Kai žmogus gyvena be Dievo meilės savyje, jis tiki pranašais, bažnyčia ir tampa vergais. Jėzus atėjo Žmogų išlaisvinti. Kartaginos susirinkimai (jų buvo ne vienas – 397 m., 418m.)  suformavo Biblijos kanoną, o šventomis knygomis pripažino tas, kurios priklausė tik žydų tradicijai. Tai rodo, kad jau tada krikščionybei buvo paskirta dukterinės judaizmo religijos vieta. Iki šiol kunigai ne jokių suvaržymų viename pamoksle ar bet kokiame tekste cituoja ir kokio nors evangelisto ir judaizmo pranašo žodžius.

O buvo taip…

Daugiau – faile: NUDVASINTA KRIKŠČIONYBĖ

*****************************

JĖZUS: PERTRAUKTAS ŽODIS. KAIP IŠ TIKRŲJŲ PRASIDĖJO KRIKŠČIONYBĖ.

ERHMANAS BARTAS

Bart Ehrman, Religious Studies at the University of North Carolina at Chapel Hill.

Skaityti Barto Ehrmano (Bart Denton Ehrman) knygą „Jėzus: pertrauktas žodis. Kaip iš tikrųjų prasidėjo krikščionybė“ reikia tam tikros dvasinės stiprybės. Knygos Autorius meistriškai atskleidžia prieštaringas Naujojo Testamento mintis, kuriomis ši Knyga tiesiogine prasme perpildyta. Autorius atskleidžia tikrąją  daugeliui apaštalų priskiriamų kūrinių autorystę, taip pat parodo, kodėl Biblijoje nėra pagrindinių krikščioniškų dogmų.

Autorius nesiekė sensacijos: viskas, kas parašyta šioje knygoje, yra milžiniško daugelio mokslininkų darbo, atlikto per pastaruosius du šimtus metų, rezultatas. Tačiau kažkodėl šios žinios apie tai, kaip formavosi krikščionybė iki šiol visuomenei liko neprieinamos. Kai 1978 m. rugpjūčio mėn. Ehrmanas atvyko į Prinstono teologinę seminariją, jis buvo tikras krikščionis, siekiantis įgyti „giluminės Biblijos studijų patirties“. Ir jis to pasiekė. Tačiau kuo giliau ir nuoširdžiau jis gilinosi į Biblijos paslaptis, tuo sunkiau darėsi išlaikyti seną požiūrį, kad Biblijoje „viskas teisinga“. Jis rašė:

„… aš atvykau į Prinstono teologinę seminariją jaunas, neturtingas, bet aistringas ir pasiryžęs konfrontuoti su liberalais ir jų sušvelninta Biblija. Kaip geras krikščionis evangelikas, buvau pasirengęs atremti bet kokį išpuolį prieš mano biblinį tikėjimą. Galėčiau paaiškinti bet kokį akivaizdų prieštaravimą ir išspręsti visus galimus neatitikimus Dievo Žodyje, tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente. Žinojau, kad turiu daug ko išmokti, bet neketinau sužinoti, kad man taip svarbiame šventame tekste yra kokių nors klaidų. Ne visi planai išsipildė. Tai, ką sužinojau Prinstone, paskatino mane pakeisti požiūrį į Bibliją. Aš nepasidaviau be kovos; iš pradžių sunkiai kovojau ir ginčijausi. Meldžiau požiūrio pasikeitimo (daug ir sunkiai), kovojau su tuo (intensyviai), priešinausi iš visų jėgų. Tuo pat metu galvojau: jei noriu būti tikrai atsidavęs Dievui, turiu būti visiškai atsidavęs tiesai. Ilgainiui man tapo aišku, kad mano ankstesnės idėjos apie Bibliją kaip neklystantį dieviškąjį apreiškimą buvo iš esmės klaidingos. Turėjau pasirinkti: arba toliau laikytis pažiūrų, kurios, dabar supratau, yra klaidingos, arba eiti tuo keliu, kuriuo tikėjau, kad mane veda tiesa. Galiausiai paaiškėjo, kad pasirinkimo nėra. Tai, kas tiesa, yra tiesa, o kas ne – ne.“

Po ilgų alinančių studijų jis priėjo išvados, kad „Biblija nors yra labiau perkama, skaitoma ir gerbiama nei bet kuri kita knyga, tačiau nė viena knyga nėra taip nesuprasta skaitytojų, ypač pasauliečių“. Iš tiesų, per pastaruosius du šimtmečius Biblijos tyrinėtojai padarė didelę pažangą tyrinėjant Bibliją (Senąjį ir Naująjį Testamentus). Jiems padėjo nauji archeologiniai atradimai (ypač Nag Hamadi radiniai ), pačių mokslininkų pastangos įsisavinant hebrajų, koptų ir graikų kalbas, kuriomis iš pradžių buvo parašytas Šventasis Raštas, o taip pat gili istorinė, literatūrinė ir tekstinė Biblijos analizė. Bartas rašo:

„Vien Šiaurės Amerikoje tūkstančiai mokslininkų atlieka rimtus šios srities tyrimus, o savo išvadomis reguliariai ir sistemingai dalijasi universitetų absolventai ir būsimieji kunigai, besimokantys seminarijose ir besiruošiantys tarnybai. Tačiau šiuolaikinių Biblijos studijų rezultatai visuomenei praktiškai lieka nežinomi.“

Daugiau čia:  Barto knygos ištraukos