Pagalvokime: kas būtų, jei mes užmirštume savo gyvenimo praeitį, jei užmirštume Tėvynės praeitį, jei užmirštume Jėzaus Kristaus istoriją…? Mes taptume mitologiniais zombiais, prisikėlusiais iš numirusių ar  mankurtais, praradusiais istorinį ryšį su Tėvyne, su artimaisiais, ir su savimi pačiais. Žmogus, praradęs savimonę, jau ne žmogus. Jei kas nors mus moko užmiršti buvusį mylimąjį ar mylimąją, o tokių „mokytojų-psichologų“ yra, – jie užprogramuoja jums amneziją širdyje. Nužmogina. Tai neatleistina.

Mūsų praeitį trynė daug kas: kryžiuočiai, raudonojo teroro samdiniai, ateistai. Jiems talkino menininkai ir net patys dvasininkai, šiaip visokios padugnės. Tokios liūdnos mintys natūraliai kyla studijuojant katarizmo istoriją. O žavi tai, kad pačioje prancūzų tautoje gimė tie, kuriais Pranzūzija gali didžiuotis: Anne Brenon, Jeanas Duvernoy, Annie Cazenave, Ylva Hagmann…ir kitais, kurie pašventę savo gyvenimą atkūrė tai, kas buvo sudeginta. Tai tikras žygdarbis. Mes tokių knygų neturime, niekas jų neverčia į lietuvių kalbą (gaila!). Kas moka prancūzų kalbą, gali pasiskaityti. Nuorodas įkėliau po tekstu.

Kai studijavau Gerųjų žmonių (katarų) istoriją, mačiau, kaip žiauriai ji buvo deginama ir net su įkvėpimu. „Vardan dievo“ buvo likviduojami ir Romos bažnyčios juodieji darbai. Tačiau  ne visi archyvai sudegė…1000 metų daug kas galvojo, kad nieko nebuvo, eretikai buvo neverti dėmesio. Toks požiūris į tarnystę Dievui yra pats baisiausias.

Baigiu pasakojimą apie Prancūzijos katarus. Komentuoti nėra ką: jūs patys darykite išvadas SAU. Plačias, gilias išvadas. Būtų gerai, kad kas nors tęstų darbą apie tai, kas buvo krikščionybės pradžioje, kai Jėzaus Kristaus Žodis ėmė sklisti į visas keturias pasaulio puses. Parašiau apie gnostikus, dabar katarus…Jie visi buvo tikrieji Kristaus apaštalai. Tokia buvo ir jų Bažnyčia. Jie – ne eretikai. Ne!!!

DDM JEAN LUC BIBAL EXPOSITION PHOTO SUR LE THEME DU LIVRE DE MICHEL ROQUEBERT ILLUSTRE DES PHOTOS DE SOULA SUR LES CHATEAUX CATHARES A LA MAISON DES MEMOIRES

………………………………….

KATARIZMO ISTORIJA

Kilmė ir ištakos

Katarizmas nebuvo iš esmės nauja pasaulėžiūra, atsiradusi Viduramžiais. Teologinius požiūrius, kurie vėliau tapo būdingi katarizmui, galima rasti pas ankstyvuosius krikščionybės mokytojus, kuriems įtakos turėjo gnosticizmas ir neoplatonizmas (Origenas Aleksandrietis).  Dauguma tyrinėtojų (Jean Duvernoy, Anne Brenon****, Annie Cazenave, Ylva Hagmann ir kt.) katarizmą laiko vienu iš daugelio, bet unikaliu krikščionišku judėjimu, vienu metu atsiradusiu Vakarų ir Rytų Europoje Tūkstantmečio epochos pradžioje. Šiam judėjimui atstovavo įvairios bendruomenės, nebūtinai susijusios viena su kita, o kartais besiskiriančios doktrina ir gyvenimo būdu, tačiau vis dėlto atstovaujančios tam tikrai vieningai sričiai savo struktūra ir ritualais laikotarpyje – tarp X ir XV amžių, tiek geografiniu požiūriu – tarp Mažosios Azijos ir Vakarų Europos. Rytų Europoje ir Mažojoje Azijoje tokiomis bendruomenėmis laikomi bogomilai*. Bizantijos ir Balkanų bogomilai, taip pat Italijos, Prancūzijos ir Langedoko katarai buvo viena ir ta pati Bažnyčia. Katarų tekstams būdinga tai, kad juose nebuvo jokių nuorodų į nekrikščioniškų religijų tekstus. Net ir radikaliausiose savo pozicijose (pavyzdžiui, į dualizmą ar reinkarnaciją) jie remiasi tik krikščioniškais pirminiais šaltiniais ir apokrifais. Katarų teologija operuoja tomis pačiomis koncepcijomis kaip ir katalikų teologija, „kartais artėdama, kartais nutoldama nuo bendros krikščionybės linijos savo interpretacijoje“.

Daugiau čia: KATARIZMO ISTORIJA skelbti

Daugiau čia:   Laisvė vs. vergovė. Viduramžių krikščionių judėjimai. Kataras | iskova.naujienos