VIDINĖ ŽINOJIMO ŠVIESA: ISTORINĖ MEDITACIJA APIE GNOSTICIZMĄ
VILISAS BARNSTOUNAS. GNOSTICIZMAS
„Liaudies kultūroje“ jau nėra naujiena. Vis dėlto šis gilus dvasinis reiškinys Lietuvoje tebėra nepelnytai primirštas.
Įdomus jis lietuviui galėtų būti mažiausiai dėl dviejų priežasčių.
-
Pirma, dėl jausminės dirvos, kurioje iškilo, dėl tos pamatinės nuotaikos, kurią atliepia ir į kurią atsiliepia. Tai nusivylimas bet kokiomis įprasto gyvenimo pastangomis, nebepakeliamas nuovargis nuo bet kokių išorinių „iššūkių“, „uždavinių“ ar tik „pagundų“, kurios vien suvedžioja, išsekina ir palieka tuščiomis rankomis bei tuščia širdimi. Ir kartu begalinės vidinės erdvės viltis – tarsi neaprėpiamas žvaigždėtas dangus, naktį niekam nežinant užsilipus ant stogo. Gnosticizmas į tokią nuotaiką siūlo pažvelgti kaip į išorinį postūmį ir vidinę trauką ryžtingam posūkiui – posūkiui į pažinimą, tiek savęs pažinimą, tiek pažinimą apskritai. Plačiausia prasme, tai tas pats sprendimas, prie kurio žmogų nuo neatmenamų amžių spaudžia evoliucija ir kuris tą evoliuciją, tiesą sakant, ir varo. Žmogus nuo gyvulio juk tuo ir skiriasi, kad, užuot be galo sukęsis įpročių karuselėje, imasi pažinti ir galvoti…
-
Antroji priežastis, dėl ko gnosticizmas lietuviui gali būti įdomus, yra ta, kad jis yra suėmęs savin ir itin dvasiškai perinterpretavęs kai kuriuos senųjų tradicijų mitus, kurių atšvaitų nesunkiai galėtume aptikti ir mūsų mitinėje tradicijoje. O tai reiškia, kad ir joje slypi ne menkesnės dvasinių interpretacijų, savotiškos „mitinės teologijos“ galimybės, tik reikia išmokti pažvelgti į savo tradiciją atitinkamu žvilgsniu, iškelti jai atitinkamą klausimą. Gnosticizmas to savaip mus ir gali pamokyti. Užtat šįsyk siūlome bent jau trumpą gnosticizmo istorijos ir pažiūrų apžvalgą (tiksliau, jos ištrauką, apimančią ištakas ir seniausius laikus), kurią atliko Vilisas Barnstounas (Willis Barnstone), „Gnostinės biblijos“ – svarbiausių įvairių laikų ir kraštų gnostinių tekstų rinkinio – vienas iš sudarytojų. Beje, rinkinio pratarmėje sudarytojai prisipažįsta:
„Per visą šią knygą mes vengėme nereikalingos didžiosios raidės žodyje dievas ir kitų įasmenintų dvasinių galių bei aionų pavadinimuose. Mes suprantame, kad žodis dievas gali būti pavartotas kaip dievybės vardas, vis dėlto dažniausiai jis vartojamas kaip bendrinis terminas dievybei įvardyti, ir net kai sąvoka ‘dievas’ pasirodo besanti vardas, ji vis tiek nepraranda dievybę žyminčio bendrinio termino prigimties“.
Panašių sumetimų vedamas autorius mažąja raide rašo ir žodį bažnyčia, turėdamas omenyje krikščionių Bažnyčią. Neketindamas čionai su autoriumi ginčytis nei jį pagal save taisyti, vertėjas elgėsi atitinkamai…
Barnstounas_LK_2015_3_verte_Razauskas.pdf