RELIGINGUMO IR DVASINGUMO SKIRTYS

Religingas žmogus gali tikėti Dievu iš naivumo, iš nesąmoningo pragmatizmo, kad palaikytų tradiciją, kad nenusikalstų Jam (iš baimės), jei Jis yra iš tikrųjų… Toks tikėjimas yra netvarus, negilus. Religingam žmogui svarbu atlikti pareigą bažnyčiai ar kokiai sektai ir…ramu, jis – tikras krikščionis. Jis tiki, kad už tokias nuoseklias paslaugas bažnyčiai jam bus garantuota po mirties Dievo Karalystė. Taip mąsto religingas žmogus nieko neišmanantis apie dvasingumą. Jo tikėjimas tai savotiškas prisirišimas, priklausomybė vardan „ramybės“. Manau, nelabai suklysiu krikščionis pavadindama religingais žmonėmis. Jiems reikia mišių sekmadieniais, kad savaitei būtų ramu, kad paaukotų  bažnyčiai 10 ar  5 eu, kad Dievas nesupyktų, jei ką…

Dvasingumas netapatus religingumui!  Dar daugiau, dvasingumas neturi nieko bendra su religingumu. Kaip tai įrodyti? Žodžiais įrodyti beveik ir neįmanoma. Dvasingumas yra speciali praktika, o religingumas yra veiksmas, malda, apeigos, šventraščių studijos.

Krikščionybė, deja, nuėjo religingumo keliu, pačiu lengviausiu ir paprasčiausiu. Kam sukti galvą, kas yra Dievas“, kam klausti, kas esu aš? Niekas negali atsakyti į tuos klausimus. Pasiskaitai maldaknygę ir „ramu“. Kam sukti sau galvą? Juk tai  rašė šventi žmonės… Kaip aš galiu jais netikėti? Religingumas patrauklus savo paprastumu: esi įtrauktas į ritualus, gali dalyvauti įvairiose eisenose, bažnytinėse šventėse arba net gauti teisę paskaityti porą eilučių iš Šventojo Rašto per mišias. Kokia garbė! Bažnyčios tokios puošnios, kunigų rūbai žvilga auksu ir sidabru. Gražu akiai ir širdžiai. Religingas žmogus viskam pritaria ir net su užsidegimu. Tam tikru fanatizmu.

O štai dvasingajam budistui – nieko nereikia, pakanka olos kalnuose ir saujos sėklų  užkandai. Jis reiklus kitaip, – jam reikia daug  Dvasios, į kurią trokšta įsilieti ir ištirpti. Ką išgyvena budistas meditacijos metu religingas katalikas neturi žalio supratimo, nes visokios mistikos jam kelia siaubą. Budistas po savo apeigų išeina prašyti išmaldos ir geri žmonės jam duoda pinigėlių arba maisto. Jis tuo tenkinasi ir nesiskundžia. Nūdienos katalikui – toks gyvenimo būdas keltų siaubą. Tačiau taip buvo ne visada. Po Jėzaus Kristaus Išėjimo likę jo mokiniai ir tikintieji gyveno būtent taip, mažose bendruomenėse, nekaupė turtų, o kas buvo turtingesnis, pavyzdžiui Markionas, visą savo turtą paaukojo bendruomenei, bažnyčios statybai. Jie tikėjo Gyvuoju Kristumi, laukė Jo sugrįžimo.

Nūdienos katalikas ar koks kitas krikščionis – žmogus užimtas, – jis negali sėdėti be darbo ir medituoti. Jo pečius slegia daug rūpesčių: darbas, šeima, įvairios pareigos, hobiai. Budistas – laisvas paukštis. Pasiima savo kilimėlį, pasitiesia ant žemės ir „nuskrenda“ pas Dievą. Dvasia yra Gyvas maistas jo kūnui ir sielai. Jis daug nekalba, nors kaip ir krikščionis skaito šventas knygas, laikosi gana griežtų moralės nuostatų. Jam tai nesunku. Budistas niekam neduoda ataskaitos apie savo gyvenimą, neina išpažinties, jis tiesiog nedaro blogų veiksmų. Taigi, kas šventesnis – katalikas ar budistas?  Jūs patys atsakykite.

Nenoriu nieko supriešinti, kalbu faktais. Jei manęs kas nors paklaustų, kuo labiau pasitikėčiau, budistu ar krikštytu žmogumi, atsakyčiau be abejonių: žinoma, pirmuoju. Todėl kad budistui dvasinė praktika įaugusi į jo sąmonę, gyvenimo būdą ir elgesį nuo kūdikystės. Krikščioniai nuo neatmenamų laikų įpratę veidmainiauti ( ne visi, žinoma). Jie negyvena tik Šventa Dvasia. Išėję iš bažnyčios jie gali elgtis kaip tik nori, mušti artimą, girtuokliauti, taukšti niekus…Jie nesivaldo, nėra įpratę. Jie nepažįsta savęs. Jiems nuolat reikia psichologo pagalbos, raminančios tabletės. Argi ne tiesa?

Daugiau skaityti čia: RELIGINGUMO IR DVASINGUMO SKIRTYS