DVASINGUMO IR INTELEKTUALIZMO SKIRTYS
Daniilo Andrejevo kūryboje
Nežinau, kodėl šią jaudinančią protą ir širdį knygą atradau tik dabar, kai rodėsi, jog perskaičiau viską, kas mane domino dvasingumo klausimais. Prisipažinsiu, iš pradžių skaitinėjau ją nusiteikusi skeptiškai. Kai iš knygos turinio išsirinkau vieną skyrių – jau nebegalėjau nuo jos atsitraukti. Buvau nustebinta gilių, nervų galūnes veikiančių autoriaus įžvalgų, todėl nutariau tą skyrių jums išversti ( šiek tiek patrumpinusi), kad supažindinčiau su šiuo unikaliu Autoriumi, Daniilu Andrejevu (1906 11 02 Berlynas – 1959 03 30 Maskva), tikru rusų mistiku. Nežinau, ar dar kas nors stipriau yra apibūdinęs proletariato diktatūros įsigalėjimą, jos priežastis ir pasekmes žmonijai, kaip šis autorius. Kova su dvasingumu Rusijoje vyko nuožmiai ir negailestingai. Tačiau kai kurios intelektualizmo ir dvasingumo sankirtos būdingos ir Vakarams, krikščionybei. Kova su blogio imperija tęsiasi, o ji, agonijos apimta, gimdo naujas nužmogintų pabaisų kartas. Intelektualizmas ir dvasingumas nėra vienos kilmės reiškiniai. Juos reikia atskirti ir pažinti.
Mistikus kaip žinote, gerbiu, jų įžvalgos man įdomios ir vertingos. Daug teko skaityti visokių filosofinių traktatų apie religingumą ir dvasingumą, bet Andrejevo paralelės apie dvasingumą ir intelektualizmą yra ypatingos. Jos grįstos ne tik autoriaus jautrumu Tiesai, socialinei neteisybei, bet stebina jo išsilavinimo gilumas, turint galvoje, kad tiek mažai jam teko gyventi laisvėje. Andrejevo įžvalgas drąsiai galima laikyti pranašiškomis. Šiuolaikinis pasaulis gali pateikti daug argumentų tai temai pagrįsti.
Celestina
……………………………………….
DANIIL ANDREJEV „PASAULIO ROŽĖ“
XI KNYGA. PRAĖJUSIO AMŽIAUS METAISTORIJOS LINK
2 SKYRIUS. KOVA SU DVASINGUMU
Yra paplitusi nuomonė, kad, neva, visuomenės materialinis skurdas tiesiogiai atsispindi jos dvasiniame skurde. Ir atvirkščiai, materialinė gausa reiškia – arba privalo reikšti – dvasinį turtą.
Objektyvūs istoriniai stebėjimai šios tezės nepatvirtina. Iki vėlyvojo kapitalizmo etapo turtu džiaugėsi tam tikros privilegijuotos klasės ar grupės, o ne pati visuomenė, ir skyrėsi ne šių visuomenių vidutinis lygis, o jose esančių grupių materialinis lygis. Materialinės gausos sąvoka visai visuomenei gali būti taikoma tik vėlyvajame istorinės raidos etape. Galima kalbėti apie tokių visuomenių kaip šiuolaikinė Švedija, praėjusio amžiaus Nyderlandai ir Šveicarija gausą ir turtą – bent jau tam tikrais laikotarpiais. Taip pat galima aptarti Jungtinių Valstijų turtą, nors ir su tam tikrais reikšmingais pakeitimais, nes materialinio lygio skirtumai tarp įvairių gyventojų grupių šioje šalyje yra labai dideli, ir toli gražu ne visa visuomenė džiaugėsi vadinamuoju klestėjimu3 net ir geriausiais laikais. Kalbant apie socialistinės stovyklos šalis, jų čia neminiu, nes šie dariniai priklauso dar vėlesniam istoriniam laikotarpiui.
Man būtų labai įdomu, jei kas nors galėtų įtikinamai įrodyti, kad aukščiau išvardytos visuomenės, pasiekusios aukštą bendros materialinės gerovės lygį, tokios kaip Švedija, Olandija ir Šveicarija, taip pat demonstravo tikrą dvasinį turtingumą. Tiesa, jos prisidėjo ir prisideda prie pasaulio mokslo ir technologijų, tačiau mokslas, kaip ir technologijos, pirmiausia susiję su intelektualinėmis, o ne dvasinėmis vertybėmis. Nuo pat pradžių reikia išmokti atskirti šiuos du reiškinių rinkinius. Tam tikras mentaliteto tipas, šiandien gana paplitęs, neskiria dvasinio nuo intelektualinio. Humanitariniai mokslai, menas, socialiniai mokslai, etika, religija, fizikos-matematikos ir biologijos mokslai, net tam tikri technologijos aspektai – visa tai suplakama į vieną krūvą. Kalidasos4 ir Darvino, Hegelio ir Edisono, Ramakrišnos ir Alechino5, Stalino ir Gandžio, Dantės ir Pavlovo darbai laikomi vienos srities – „dvasinės“ kultūros – reiškiniais. Šią anomaliją būtų galima pavadinti laukine, jei ji nebūtų labai protingos išvaizdos civilizuotų žmonių klaida. Tačiau akivaizdu kaip dieną, kad čia turime dvi visiškai skirtingas reiškinių grupes: dvasinę ir intelektualinę. Beveik visos mokslo sritys, o ypač technologijos, priklauso antrajai grupei; ji taip pat apima filosofines, estetines ir moralines konstrukcijas tiek, kiek jos yra išlaisvintos nuo antgamtinių, nematerialių, transcendentinių ir dvasinių (griežtąja šio žodžio prasme) sąvokų ir patirčių. Lygiai taip pat tai apima socialinius judėjimus, politines programas, ekonominę ir socialinę veiklą, netgi meną ir grožinę literatūrą. Dvasinę sritį sudaro žmogaus apraiškos, kurios yra susijusios būtent su daugiasluoksnės egzistencijos prigimties sampratos ir įvairių gijų, jungiančių fizinę gyvenimo plotmę su anapusiniu ir dvasiniu planais, suvokimu. Tai pilnai apima religijos, spiritualistinės filosofijos, metaistorijos, magijos, aukštosios etikos sritis ir giliausius literatūros, muzikos bei erdvinio meno kūrinius.
