HUMANIZMAS BE DVASINGUMO…
PREAMBULĖ
Šiandien, 2026 m.vasario 28 d. JAV Prezidentas D. Trumpas paskelbė: Ali Khamenei negyvas!
Likviduotas itin nuožmus religinis tironas daugumos iraniečių džiaugsmui. Duok D. išvargusiai tautai vienybės, sveiko proto, dvasinės stiprybės ir drąsos kurti/atkurti savo žmogišką gyvenimą.
Tegu tai būna pamoka visiems kenčiantiems tironų jungą visame pasaulyje: nedera palaikyti rėksnių populistų, žavėtis jų veidmainiškais pažadais, pavojinga remti visokius ultranacionalistus ir ultrakairiuosius/dešiniuosius lyderiukus, – jie visi, gavę valdžios vadeles, ims su jumis elgtis kaip su avelėmis, o pasipriešinimo metu ims jus skersti be gailesčio.
Artimuosiuose Rytuose sužibo humanizmo (žmogiškumo) viltis. Deja, pasaulyje tironų daug, įvairų rūšių ir labai pavojingų. Jie laikosi ant žmonių naivumo, beviltiškumo, skurdo, dvasinio tamsumo ir savigarbos stokos. Todėl nuolat ir nuolat gimsta nauji tironai įvairiuose pasaulio kraštuose. Kaip užkirsti tam kelią? Kaip išvaduoti žmoniją nuo susinaikinimo grėsmės, ir kiek galima skirti milžiniškų resursų (įskaitant ir žmogiškuosius) kovai su tironija? Nežmogiškumu.
Išeitis yra viena. TIK VIENA. Pasamprotaukime kartu.
AR BUVO HUMANIZMO AMŽIUS?
Neseniai įsigijau vienos filosofės knygą apie posthumanizmo amžių. Pagarba visiems, kurie kelia humanizmo idėjų svarbą ir moka jas apginti stipriais argumentais. Blogai tai, kai išaukštinamas vienas koks dvasinis lyderis („gelbėtojas“), o ne HUMANIZMO ESMĖ. Atsirėmę į „gelbėtoją“, būkite tikri – vėl patirsite nusivylimo katarsį…Vėl kaltinsite dėl savo klaidos kažką kažkuo, o ne savo paties tikėjimą gelbėtojais. Tikėjimas kitais, o ne savo vidine šviesa, jus nuolat žlugdys.
Skaitant minėtą knygą kilo klausimas: jei kalbama/rašoma apie posthumanizmą, ir net transhumanizmą, vadinasi, prieš tai turėjo būti humanizmo amžius. Jei buvo, tai kada? Gal kas nors tokį ir rado, aš – ne. Tai išradingų filosofų sugalvotos sąvokos. Tikrojo humanizmo amžiuje žmonija dar negyveno, nebent labai seniais mitiniais laikais…kurie dažnai prisimenami, kai nelieka argumentų.
Labai ilgai ir sistemingai analizavau žmonijos istoriją – humanizmo epochos neradau. Net Renesansas (bandęs žmogų išaukštinti ir išvaduoti iš religinės tironijos) nebuvo humanistinė epocha: atvirkščiai – tai buvo įnirtingų religinių ir grobikiškų karų amžius. Renesanso epochoje buvo žmonių, kuriuos dera vadinti humanistais, bet jų buvo vienetai. Kiekviena, kad ir žiauriausia epocha, pagimdo savus žmogiškumo šauklius. Bet dažniausiai jų likimas būna tragiškas. Kaip ir Jėzaus Kristaus. Didieji Viduramžių ar Renesanso humanistai gyveno „karo sąlygomis“, kai dar pleškėjo inkvizicijos laužai ir pavojai ginti žmogaus pamatines teises ir laisves buvo didžiuliai. Jų laisvo žodžio pergalės buvo kruvinos.
Kaip filosofai apibrėžia humanizmo sąvoką? Štai vienas pavyzdys:
