KENAS WILBERIS ir „VIENAS SKONIS“
Apie pasaulyje labai garsų JAV mąstytoją, psichologą, rašytoją Keną Wilberį Lietuvos šviesuomenė, matyt, nėra nieko girdėjusi, nes neradau nei vienos rimtesnės publikacijos skirtos jo kūrybai. Į lietuvių kalbą neišversta nei viena jo knyga! Kodėl? Atsakymas randamas patyrinėjus jo raštus.
Kenas Wilberis – enciklopedinio lygio mąstytojas, ištyrinėjęs visus žmonijos raidos etapus ir sukūręs tokias sudėtingas analitines schemas, kad tai įvertinti vienu sakiniu – neišeina. Pirmąją jo knygą viena JAV leidykla nesiryžo spausdinti keletą metų dėl turinio sudėtingumo, o kai išleido – Kenas tapo garsus ir labai paklausus.
Atradau jo knygas rusų internete maždaug prieš 17 metų. Rusų filosofai, išsiverčia viską, kas geriausia pasaulyje, nes turi resursų ir labai plačią skaitytojų auditoriją, kuri domisi dvasine literatūra ir gali užtikrinti knygos tiražo perkamumą. Lietuvoje dėl poros šimtų egzempliorių tiražo versti ir spausdinti neapsimoka. Tad Keno Wilberio knygas galite skaityti anglų, rusų ir kitomis kalbomis, nes jos išverstos į 20 pasaulio kalbų.
Prisipažinsiu, kad mane pakerėjo jo erudicija, begalinis atvirumas ir aukšta kompetencija visuose klausimuose, kuriuos jis tyrinėja. Yra ir kita Keno populiarumo priežastis – jo asmeninis dvasingumas, kuriuo jis dalinasi dosniai ir širdingai, nekurdamas „ezoterinių pasakų“. Jis veda skaitytoją į dvasinį pasaulį, kurio pažinimui paskyrė keletą dešimtmečių. Jis nešvaisto dvasinių resursų dėl populiarumo ar honoraro. Viską jis pasiekė sunkiu darbu. Apie tai byloja jo biografija.
Neperdedant galiu pasakyti, kad jis visą save aukoja „Vieno Skonio“ tikslui. Ką tai reiškia, galima sužinoti perskaičius jo knygą „Vienas Skonis“ („One Taste“).
Kas jį labiausiai įvertino? Ne Amerika, ne Tibetas ir ne Europa, o Japonija išleidusi jo enciklopedinius veikalus didžiuliu tiražu ir paskyrusi jam savąją „Nobelio“ premiją. Kaip supratau japonai „sugėrė“ Wilberį į savo sielas, nes jie integruoja visa kas geriausia ne tik į techniką, bet ir į žmogų. Kitos šalys, kur dominuoja tradicinės religijos, kitokio plano dvasinių naujovių nepripažįsta, vengia, joms prieštarauja, patyliukais „pakenčia“. Kenas dirba ne vienas, – jo aplinkoje yra daugybė jo pažiūroms pritariančių įvairiausios pakraipos mokslininkų, menininkų, dvasios mokytojų, psichologų ir psichoterapeutų…kurie dalinasi viskuo su visais vardan to VIENO SKONIO.
Kame Keno Wilberio kitoniškumas? Pasakysiu atvirai, – jis yra sunkiai perkandamas „riešutėlis“ eiliniam skaitytojui, tad galima nuo jo greičiau „atšokti“, nei prisirišti. Niekada anksčiau nesu skaičiusi Tokio Autoriaus, kuris be skrupulų ir įprastų etikos normų imtų ir nurengtų savo sielą nuogai visų akivaizdoje ir rašytų be jokio pasididžiavimo ir „proto vingrybių“ apie tą nematomą, neapčiuopiamą VISKĄ valdančią ir VISKĄ kuriančią Dvasinę Jėgą, kurios dalimi laiko save ir visus kitus. Kiti rašo „iš galvos“, tam tikro mokslinių žinių bagažo, puikuojasi įmantriais filosofiniais silogizmais, metaforomis, kad pademonstruotų pirmiausia savo „cecho“ atstovams „koks aš kietas vaikinas“. Kenui tai nebūdinga. Totalus atvirumas ir nuoširdumas yra jo natūrali būsena.
Kenas – gyvas Dvasios titanas, jam nereikia proto žaidimų. Jis rašo tai, kuo gyvena. Kaip senovės Egypto teurgai. Biografinio pobūdžio K.Wilberio knygų yra ne viena. Savo mokslinius tyrinėjimus jis dažnai perpina su asmeninio gyvenimo patirtimi, nebijodamas į tekstą įterpti to, kas jam svarbu šiandien: ar tai idėjos iš jo metateorijos ar santykis su mylima moterimi. Ir, patikėkite, kad tai yra nuostabu, – viskas integruota į Vieną Kontekstą (VIENĄ SKONĮ).
Keletas faktų iš Keno Wilberio biografijos
Kenas Wilberis gimė 1949 m. sausio 31 d. JAV, Oklahomoje, karo lakūno šeimoje. Jam teko su šeima nuolat keliauti iš vieno miesto į kitą ir tai jam kėlė daug išgyvenimų. Kai Wilberas mokėsi paskutiniojoje vidurinės mokyklos klasėje, jo šeima persikėlė į Linkolną, Nebraską. Naujojoje mokykloje jam buvo suteikta garbė per išleistuvių ceremoniją pasakyti garbingą kalbą. Wilberis savo keliones po įvairias mokyklas apibūdino kaip „sunkią gyvenimo patirtį“. Tačiau jam visur puikiai sekėsi, jis daug sportavo ir kelis kartus buvo išrinktas klasės prezidentu.
1967 metais jis pradėjo studijuoti mediciną Duke universitete. Tačiau jau pirmaisiais studijų metais Wilberis visiškai prarado susidomėjimą moksline karjera, pradėjo skaityti knygas apie psichologiją ir filosofiją (tiek Vakarų, tiek Rytų). Jis grįžo į Nebraską studijuoti biochemiją, gavo stipendiją ir baigė visus reikiamus kursus, tačiau nusprendė nerašyti mokslinio darbo, o susitelkti ties kūrybiniu rašymu. Jis nebuvo mokslininkas karjeristas tyrinėjantis „uodo kojos struktūrą“. Jam rūpėjo įgyvendinti kažką savo…Kas tai buvo, tada jis ir pats, matyt, nežinojo, – tiesiog buvo vedamas savo vidinio „Aš“.
Kad galėtų pragyventi jis dirbo mokytoju. Tais metais jis susipažino su Amy Wagner ir nusprendė gyventi kartu, susituokti. Norėdamas užsidirbti pragyvenimui, jis rašė knygas, nesibodėjo ir fizinio darbo – kelerius metus dirbo indų plovėju! Intensyviai studijuodamas kokią nors temą rašymui, jis pirmiausia sukurdavo mintyse knygos turinį, o po dviejų ar trijų mėnesių siužetą perkeldavo ant popieriaus. Tokiu būdu jis rašė visas savo knygas.
1973 m. būdamas 23-jų metų Kenas Wilberis baigė rašyti savo pirmąją knygą „Sąmonės spektras“, kurioje mėgino susintetinti Rytų ir Vakarų psichologines mokyklas. Deja, jo pirmoji knyga kelerius metus laukė savo leidėjo. 20 leidėjų atsisakė išleisti Wilberio knygą dėl joje pateiktos medžiagos sudėtingumo ir tik 1977 m. teosofinė leidykla „Quest Books“ sutiko išleisti jo kūrinį į šviesą. Šioje knygoje pirmą kartą buvo pristatytas jo metodas: integralus požiūris apimantis filosofijos, psichologijos, antropologijos, psichoterapijos ir kitus mokslus. Tiek akademinės, tiek dvasinės (arba transpersonalinės) sritys buvo suvokiamos ne kaip konkurencinės ar viena kitą paneigiančios, o kaip veikiančios tam tikroje viso „sąmonės spektro“ erdvėje ir todėl papildančios viena kitą. Tuo pat metu jis tapo žurnalo „Revision“ (1978–1982) vyriausiuoju redaktoriumi. Tas žurnalas suvaidino svarbų vaidmenį diskusijose apie naują mokslinę paradigmą ir transpersonalinės psichologijos plėtrą.
Knygos pasirodymas atnešė Wilberiui pripažinimą akademiniuose sluoksniuose. Jis skaitė daugybę paskaitų ir vedė seminarus. Tačiau po metų jis ilgam, beveik visiškai pasitraukia iš visuomeninės veiklos, kad galėtų daugiau laiko skirti rašymui.
Savo autoriniu debiutu „Sąmonės spektras“ (1977) Wilberis įgijo originalaus mąstytojo, siekiančio integruoti Rytų ir Vakarų psichologines mokyklas ir požiūrius, reputaciją. Sutrumpinta šios knygos versija buvo išleista pavadinimu „Be ribų“ („No Limits“, 1979). Tai buvo, pasak paties Wilbero, knyga atspindinti „romantišką“ jo kūrybos laikotarpį, kurį jis pavadino „Wilber-I“(dvasinio virsmo etapas). Reikšmingiausios kito, „evoliucinio“ „Wilber-II“ laikotarpio knygos – „Projektas Atmanas“ (1980) ir „Aukštyn iš rojaus“ (1981) apima psichologijos ir kultūros istorijos raidos sritis. „Atmano projekte“ (1980) jis integruoja įvairias individualaus vystymosi teorijas (tiek Rytų, tiek Vakarų) į vieningą požiūrį, apimantį žmogaus vystymosi nuo kūdikystės iki brandos bei vėlesnio dvasinio vystymosi etapus ir dėsnius. 1984–1986 metais Wilberis paskelbė seriją straipsnių iš „sistemos evoliucijos“ laikotarpio, kurį pavadino „Wilber-III“.
1979–1984 metais Wilberis paskelbė eilę knygų ir straipsnių, kuriuose nagrinėjo integralius individo raidos modelius (1980, 1981): „Kultūrinė ir socialinė evoliucija“ (1983); „Epistemiologija ir mokslo filosofija“ (1982, 1983); „Sociologija“ (1983), taip pat „Įvairios psichopatologijos ir psichoterapijos problemos“ (1986).
1983 m. Wilberas persikelia į Kaliforniją, kur susipažino su Treya („Trey“) Killam ir ją vedė. Deja, iš karto po vedybų medicininės apžiūros metu jo žmonai buvo diagnozuotas krūties vėžys. Nuo 1984 m. rudens iki 1987 m. Kenas beveik visiškai nustojo rašyti knygas ir rūpinosi tik savo žmona. 1987 m. Wilberas ir Treya persikėlė į Boulderį, Kolorado valstiją, ir apsigyveno netoli Naropos universiteto – budistinio universiteto, kurį įkūrė Chogyamas Trungpa Rinpoche. Treya mirė 1989 m. sausį. Jų pastarųjų metų bendro gyvenimo patirtį jis aprašė knygoje „Grace and Fortitude“ („Gailestingumas ir drąsa“, 1991). Po Treya mirties Kenas išvyksta į Indiją ir kitas šalis dvasininės praktikos ieškojimams. Į Ameriką jis grįžta tik po 10 metų.
Po ilgos tylos, susijusios su jo žmonos liga ir mirtimi, 1995 m. Wilber išleido 800 puslapių knygą “Lytis. Ekologija. Dvasingumas“, skirtą dvasios evoliucijai. Pagal jo planą, tai buvo pirmasis „Kosmoso“ trilogijos tomas ir pirmasis „integralaus“ laikotarpio kūrinys „Wilber-IV“ (ketvirtas dvasinio virsmo etapas). Joje jis analizuoja žmogaus – jo smegenų, sąmonės, visuomenės ir kultūros raidą nuo ankstyvųjų hominidų iki dabarties ir sieja ją su tokiais reiškiniais kaip lyčių santykių raida, žmogaus santykis su žeme, technologijomis, filosofija, religija ir kt. Šiame darbe Wilberis kritikuoja ne tik Vakarų kultūrą, bet ir visą kontrkultūrinį judėjimą, įskaitant Naująjį Amžių (New Age), transpersonalinę psichologiją ir romantiškai bei supaprastintai suprantamą „amžinąją filosofiją“ ( Hakslio). Populiaresnė šių idėjų versija aprašyta knygoje „Trumpa visko istorija“ („A Brief History of Everything“, 1996).
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Kenas Wilberis bandė parašyti integralios psichologijos vadovėlį, tačiau dirbdamas su knyga atrado daugybę konceptualių ir teorinių kliūčių, paslėptų dabartinėje mokslo sistemoje, kurios pastūmėjo Wilberį permąstyti šiuolaikinę teorinę ir praktinę paradigmas. Tai savo ruožtu paskatino jį trejus metus dirbti prie monumentalios monografijos „Lytis, ekologija, dvasingumas“ („Sex, Ecology, Spiriituality“, 1995), kuri tapo pirmuoju jo suplanuotos „Kosmoso“ trilogijos tomu. 1996 metais išleistame veikale „Trumpa visko istorija“ jis populiariai pristatė minėtos knygos idėją.
Pastarųjų metų knygose Wilberis ir toliau plėtoja savo pagrindinę idėją ir skelbia, kad aukščiausias žmogaus evoliucijos, o taip pat viso gyvenimo ir net viso pasaulio tikslas yra Dvasios, patiriamos per tiesioginę patirtį, idėja. Tačiau šiuo pagrindu jo nereikėtų priskirti prie objektyvių idealistų ( kokiu save pristato garsus CERNO fizikas Bernardo Kastrupas), kuriuos pats Wilberis giliai kritikuoja. Kaip rodo ši knyga, šio teiginio prasmė yra daug gilesnė.
Kenas Wilberis yra išleidęs 16 knygų, kurios išverstos į 20 kalbų (kai kas rašo – 30 kalbų), Wilberis šiandien yra daugiausiai verčiamas Amerikos mąstytojas. Jungtinėse Valstijose išleista aštuonių tomų jo darbų rinkinys, internete yra daugiau nei 300 000 nuorodų į jo kūrinius.
1993 m. Stanislavas Grofas (šį ypatingą autorių pasistengsiu pristatyti atskiroje publikacijoje) jam įteikė Transpersonalinės psichologijos asociacijos garbės prizą už išskirtinį indėlį į jos plėtrą.
Nuo ko pradėti pasakojimą apie Keno Wilberio kūrybą turint galvoje, kad jis rėmėsi beribiškumo sąvoka? Mums, įpratusiems racionaliai viską apibrėžti, toks požiūris atrodo keistai. Gal pradėsiu nuo savo požiūrio į kai kuriuos dalykus, kurie mane pačią ilgą laiką „kankino“ ir į kai kuriuos „sunkius klausimus“ atsakymą radau pas Keną Wilberį.
Papasakosiu šiek tiek juokingą ir šiek tiek liūdną istoriją iš savo patirties. Kai užsiiminėjau savo meditacijomis ir buvau paskendusi „ezoterinės literatūros studijose“, turėjau pažįstamą labai mielą moterį, kuri tuo metu siekė karjeros, o paskui ir tapo vienos bažnyčios djakone. Vieną kartą, ji manęs paprašė mano emailo. Aš jai užrašiau tą adresą ant popieriaus ir įteikiau. Staiga matau jos ištįsusį veidą, stiklines akis ir po kokios minutės, nieko nesakiusi, ji man tą lapą gražino, ir paprašė gražinti dar nebaigtą skaityti Kalvino tomą. Grąžinau ir supratau, kad „kažkas įvyko“. Ji mane paliko, nors buvome tikrai artimos draugės (kaip galima suklysti kartais nepažįstant žmogaus). Paliko, nes mano emailas prasidėjo žodžiu ezoterika. Koks siaubas domėtis ezoterika, tai yra žiniomis apie žmogaus dvasinį pasaulį ir patį žmogų. Taigi, ezoterika mus išskyrė. Iš tikrųjų buvo skaudu ir netikėta. Tai buvo gal prieš 15 metų. Vėliau supratau, kad bažnytinis davatkizmas (būdingas ne tik krikščionybei) yra fenomenas, išskiriantis, o ne jungiantis žmones. Davatkizmas ir dvasingumas nesuderinami dalykai.
Kartais galvojame, kad ezoteriškumas ar egzoteriškumas liečia tik religinius tekstus. Ne! Tos kategorijos liečia viską: visus mūsų santykius – ir asmeninius, ir bendruomeninius, ir religinius, nepriklausomai nuo to, kokiai religijai atstovaujate. Tai liečia visus, absoliučiai visus. Tai tarsi skirtys tarp šilto ir šalto, tarp melo ir tiesos, tarp meilės ir neapykantos, tarp proto tamsos ir sąmonės šviesos, tarp dvasingumo ir religingumo.
Kai nėra dvasinės gelmės santykiuose, nėra dvasinio artumo, dirbtinai jo nesukursi: galima paviršutiniškai (egzoteriškai) gyventi „tradicinėje“ šeimoje, auginti vaikus ir daug kam to pakanka, nes tai patogu ( turi bendrą ūkį, šeimos interesus, seksą, vaikus…), bet tik iki tam tikros ribos. Paviršybė (egzoterika) gali tiek apkarsti, kad vieną dieną gali netekti savitvardos, korektiškumo ir „išpilti“ ant kito „visas nuoskaudas“, visą ilgalaikio nepasitenkinimo „kažkuo“ tyrinį , kuriuo pats esi perisipildęs. Galima net nesuvokti tos neapykantos „artimam žmogui“ priežasties. Čia prasideda smurtas „gerose šeimose“. Paviršutiniškas, tai yra nedvasingas žmogus, nors ir labai padorus visuomenės akyse, yra tik nesąmoningas subjektas. Iš jo galima tikėtis bet kokių „siurprizų“.
Šeimoje, kaip ir bažnyčioje: ateini, pasimeldi, atlieki būtinas priedermes ir išeini…į pasaulį. Tiesa, galima eiti ne į bažnyčią, o tiesiai pas Dievą (pvz., per meditaciją, tylą, ramybę, kontempliaciją), kad Jame atrastum tai, kas svarbiausia – palaimą, prasmę, gelmę, nusiraminimą ir sąmonės šviesą, meilę.
Paviršutiniškumas – egzoteriškumas reiškia, kad tai yra būsena, kur nėra nieko švento, gilaus, nieko, apart regimybės. Anksčiau ar vėliau paviršutiniški santykiai pamažu nyksta, nyksta ir sunyksta.
Tuo tarpu ezoteriškumas – dvasinis artumas, gelmė, meilė, atsakomybė, caritas, sąmoningumas kuria tikrumą santykiuose, kurių nereikia aiškintis, kurių nereikia niekuo dirbtinai ramstyti. Tuomet abu ( ar visi, esantys bendruomenėje) kaip klijais „susiklijuoja“ į porą ar bendrystę visam gyvenimui. Tokias dvasingas bendruomenes kūrė ankstyvieji krikščioniai (dar vadinami gnostikais), kol jų nesunaikino pati bažnyčia. Tos bendruomenės buvo bažnyčios konkurentai. Imperatoriui ir kunigams nepatiko tai, kad jais (gnostikais) neįmanoma buvo manipuliuoti. Jie gyveno dvasingume, artume, Dievo Šviesoje. Kaip būtų nuostabu gyventi tokioje bendruomenėje. Tiesa?
Kai santykiai grįsti utilitarizmu, kai man tavęs reikia, nes tu gražus, tu turi kažką tokio, kas man malonu, naudinga, – neišsaugos „meilės“, o visi prisirišimai subyrės vieną dieną į smiltis…Ir nereikia tokių santykių, tokių „tradicinių šeimų“ skatinti, nes ten nėra gyvenimo. Šaltis, abejingumas suėda sveikatą ir net tuos paviršutiniškai demonstruojamus „artumo“ jausmus.
Į bažnyčią mišioms susirenka tikintys, bet nepažįstami žmonės. Jie susiję vien tikėjimu, kad buvo Jėzus Kristus, kad Jis darė didelius stebuklus, kad kentėjo ir mirė dėl mūsų…Pasimeldžiame, pašloviname Jo atminimą ir išsiskirstome. Jei būtų galima Jo paklausti: „Viešpati, ar Tau to pakanka, ar viskas su mumis gerai?“ Galvą galiu dėti, kad atsakymas bus neigiamas. Jis atsakys: „TOKIOS bažnyčios aš nekūriau. Tai jūsų bažnyčia, tai šio pasaulio bažnyčia, bet ne mano“. Taigi, net ir čia atrandame tą nelemtą paviršybę, egzoterizmą. Jis liečia ne tik krikščionių bendruomenes, – tai liečia visą pasaulį, visas religijas su visais egzoteriniais papročiais nuo pagonybės laikų iki šių dienų.
Kodėl apie tai rašau? Tiesiog manau, kad laikas atvirai prisipažinti, kad dėl visko, kas negero vyksta šiame pasaulyje yra ir mea culpa ( mano nuodėmės) dalis. Rašau ne tam, kad kažką kaltinčiau. Nesu niekuo geresnė už kitus. Rašau todėl, kad po ilgalaikio darbo prie tos temos suvokiau: KODĖL PASAULIS TOKS BLOGAS ne tik žmogui, bet ir visoms gyvoms būtybėms? (Vien tik karas Ukrainoje tai įrodo.) Supratimas apie tai ateina su laiku. Mes paveldime tėvų ar senelių pasakas ir kurį laiką jomis gyvename, kol neatsitinka įvairūs „nuotykiai“ , kurie priverčia mus patiems ieškoti atsakymų. Iki tol darome aibes klaidų, kol atrandame Tiesą. Ji yra viena. Ne mano ir ne tavo. Blogai, jei žmogus Jos neieško ir net Ją ignoruoja.
KAS yra Tiesa? Daugybė iškilių mąstytojų, dvasininkų tą klausimą kėlė ir tebekelia. O pasaulis vis grimzta į bedugnę. Mūsų žodžiai nieko negelbsti? KĄ daryti? Metodų (socialinių, psichologinių, materialinių ir kitokių) pagerinti vieną ar kitą kenčiančią pasaulio dalį dar turime, dar dirbame, bet esmė yra gilesnė ir esminė. Mes lopome seną skrandą naujais lopais, o skranda vis plyšta…
Kai skaičiau Keno Wilberio knygas, patyriau „galvos skausmą“ (ne atsitiktinai, jo hipersudėtingi tekstai gali net gąsdinti ir ne atsitiktinai kai kurios leidyklos nenorėjo jo knygų spausdinti), bet suvokiau, kad jis visą save buvo pašventęs VIENAI TEMAI. Jis ištyrinėjo pačius įvairiausius, seniausius, giliausius bei nūdienos pasaulio pavidalus ir suprato, kad išsigelbėjimui yra tik VIENAS KELIAS, kurį jis pavadino „VIENAS SKONIS“. Reiktų ilgai aiškinti, ką reiškia tas wilberiškas terminas, bet pasakysiu trumpai ir aiškiai: tai reiškia DVASIOS VEIKIMĄ visame kame. Kito kelio išsivadavimui iš kančios nėra. Tai ne teorinė fikcija, o Laiko ir žmonijos patirties kvintesencija. Tai mūsų santykio su Dvasia rezultatas. Kenas Wilberis tuo tarytum akcentavo Jėzaus Kristaus Žodį: „Dievas yra Dvasia“ (nors pats save laikė budistu). Dvasios, tai yra VIENO SKONIO požiūriu nesvarbu, kokiai religijai priklausai, – jei tavo religija į pirmą planą nekelia dvasingumo – ji yra tik galia žmonėms mulkinti, dogmatizuoti ir pavergti protus. Nėra šiame pasaulyje nieko kito (kas turi akis, tas tai ir mato) – tik Dvasios veikimas. Kas ne su Dvasia (Dievu) – tie eina prieš Jį. To priešiško veikimo rezultatus matome ir patiriame visi. Tiesa? Beje, vėl tenka priminti Jėzaus Kristaus žodžius: „Dievas yra dvasia“. Taigi, kodėl tokia mažytė savo etnocentrizmo batalijose paskendusi mūsų tauta nesidomi tokiu iškiliu mąstytoju, nors esame VIENO SKONIO glėbyje. Paviršutiniškumą (egzoteriškumą) Kenas Wilberis vadino „flatlandija“. Kiek tos flatlandijos mūsų sielose? Mūsų tradicijose ir santykiuose? Jos daug. Labai daug. Gal pažvelkime į Keno Wilberio knygą „VIENAS SKONIS“, kuris pradedamas „Pastaba skaitytojui.“