TAIP KALBĖJO OŠO…

Daug laiko skyriau Jėzaus Kristaus Mokymo ir krikščionybės istorijos analizei. Tačiau mano kelias ( į save) prasidėjo nuo OŠO knygos „Manifestas Dzen“. Po tos knygos ir meditacijos praktikos tapo lengviau pažinti ir Jėzaus Mokymą. Atsidėkodama nušvitusiam Meistrui, kurį man pasiuntė pats Dangus, nutariau baigti šį projektą PADĖKA TAM, ant kurio piktas pasaulis iki šiol pila purvą, nesuvokdamas Jo ir Jo darbų gelmės. Liūdna, bet šis pasaulis vis dar kovoja su savimi. Jam nereikia Šviesos, jis godus tamsai. Iš milijardų Žemės gyventojų tik 12 sekė Jėzumi Kristumi ir buvo žiauriai nukankinti kaip ir jų Mokytojas. Panašus likimas ištiko ir Ošo. Jis buvo apnuodytas taliu viename Amerikos kalėjime už savo pažiūras.

Paskui Juos iki šiol eina tūkstančiai sekėjų. Nėra ko norėti, kad ta masė žmonių, kurie ignoruoja Kristų ir Ošo, šiandien kaunasi žūtbūtinėje kovoje dėl žemiškų turtų, garbės ir šlovės. Paskutinis Ošo žodis mokiniams prieš paliekant kūną buvo „SAMMASATI!“ („Nepamirškite!“).

Jėzus Kristus mūsų žvilgsnius kreipė į Dangaus karalystę, Ošo – į save. Abu teigė, kad Šviesa yra mumyse. Tai ne pažiūrų sutapimas ir ne fizikinė tiesa, o dvasinės būties Apreiškimas, Realybės formulė. Visi mistikai, nušvitę meistrai teigė Šviesą žmoguje.

Jėzaus Kristaus ir Ošo sekėjų Vakaruose ir Rytuose yra nemažai. Jie abu turėjo pirmtaką – Gautamą Budą, gimusį 500 metų anksčiau už Jėzų. Buda irgi buvo persekiojamas, bet kažkodėl niekas nedrįso Jo žudyti. Žmonės, pažinę Budą, –  pažino save ir liovėsi kovoti tarpusavyje. Jei šios Žemės gyventojai pažintų save, karas baigtųsi per vieną akimirką. Ateitų Dievo karalystė.

Apie slaptą Jėzaus Kristaus Mokymą (gnozį, vidinį Žinojimą) daug rašiau, tad šį kartą pažvelkime, ką kalbėjo Ošo…prieš pasitraukdamas iš šio pasaulio…Priešmirtiniai nušvitusio žmogaus žodžiai yra ypač gerbtini ir svarbūs, nes į juos Mokytojas sudėjo visas savo žinias ir patirtį, prašė to nepamiršti.  

Skaitykite, medituokite į Meistro žodžius ir mokykitės GYVENTI, o ne egzistuoti savo „varguose“. Visi jūsų vargai ir bėdos kyla ne iš išorės, o iš jūsų vidaus. Telydi jus Ramybė, kurios mokė Buda, Jėzus ir Ošo. Visi trys pabrėžė vieną mintį: TIESA yra viena. Ji mus riša ir mus veda. Tiesos be Meilės nėra. Visi TRYS jokių religijų nekūrė.

 KELETAS FAKTŲ IŠ OŠO GYVENIMO

Ošo (Raineesh Chandra Mohan Jain) gimė 1931 m. gruodžio 11 d. Kučvados kaime, Madhja Pradešo valstijoje, Indijoje. Nuo ankstyvos vaikystės jis demonstravo maištingą ir nepriklausomą dvasią, reikalaudamas asmeninės tiesos patirties, kurią vertino daug labiau nei iš kitų pasiskolintas žinias ir įsitikinimus. Po nušvitimo, būdamas dvidešimt vienerių, jis baigė akademinį išsilavinimą ir keletą metų dėstė filosofiją Džabalpuro universitete. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Ošo pradėjo kurti savo unikalias dinaminės meditacijos technikas.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje pirmieji žmonės iš Vakarų pradėjo lankyti Ošo. 1974 m. Punėje, Indijoje, aplink jį buvo įkurta komuna, ir nedidelė Vakarų lankytojų srovelė virto potvyniu. Ošo buvo apnuodytas taliu vienoje JAV kalėjime, į kurį jis buvo įmestas už komunos veiklą toje šalyje. Jis buvo apšmeižtas ir deportuotas. Ošo paliko savo kūną 1990 m. sausio 19 d.

Jo didžiulė komuna tebėra didžiausias dvasinio augimo centras pasaulyje, pritraukiantis ieškotojus iš viso pasaulio, kurie atvyksta dalyvauti meditacijose.

Katmandu. Vieta Ošo prisiminimui įamžinti.

************

Keletas minčių iš OŠO knygos

„MANIFESTAS DZEN“*

Negrupavau Jo minčių pagal temas, – tiesiog persirašiau ir išsiverčiau tai, kas man buvo svarbu. Dabar, po daugelio metų, nutariau ir jus supažindinti su knyga, kuri mano gyvenimą apvertė aukštyn kojon. Pagaliau pamačiau, KUR gyvenu, suvokiau KAS kaltas dėl mano nesėkmių ir kančių, KAS mane išgelbėjo iš noro anksčiau laiko palikti šį pasaulį ir KAS AŠ ESU. Mūsų pasaulis iki šiol labai pavojingas kiekvienam žmogui.

Ošo kalbėjo taip…

„Draugai, atėjo laikas dzen manifestui. Vakarų intelektualai susipažino su dzenbudizmu, netgi jį pamilo, tačiau vis dar bando prie jo prieiti per protą. Jie vis dar nesuprato, kad dzenbudizmas neturi nieko bendra su protu.

Nuostabus jo darbas – išlaisvinti jus iš proto kalėjimo. Tai ne intelektualinė filosofija; tai visai ne filosofija. Ir tai taip pat ne religija, nes joje nėra jokių prasimanymų, apgaulės, paguodos. Tai liūto riaumojimas. Ir didžiausias dalykas, kurį dzenbudizmas atnešė pasauliui, yra laisvė nuo savęs.

Kai peržengiate protą, net „aš esu“ idėja išnyksta. Kai „aš“ išnyksta ir pradedate jausti gilų įsitraukimą į egzistenciją be jokių apribojimų – tik tada jumyse pražysta dzenbudizmas. Tiesą sakant, tai yra pabudusios sąmonės būsena. Tačiau jo centre nėra nei „aš“, nei atmano, nei „savęs“.

Sokratas buvo tiesiog didis genijus, bet riboto proto. Jis sakė: „Pažink save“. Nėra „aš“, kurį reikėtų pažinti. Tai dzenbudizmo manifestas, skirtas pasauliui. Nėra nieko, ką reikėtų pažinti. Tiesiog reikia būti vienyje su visuma. Ir nereikia bijoti…

Dzenbudizmas – tai kitas meditacijos pavadinimas“.

„Šimtai nuostabių knygų pasirodė Vakaruose po to, kai labai keistas žmogus D. T. Suzuki pristatė dzenbudizmą Vakaruose. Jis davė pradinį impulsą, bet nebuvo nei dzenbudizmo meistras, nei net dzenbudizmo žmogus. Jis buvo didis mokslininkas, o jo impulsas pasiekė visų šalių inteligentiją. Tai iš karto sukėlė didžiulį atgarsį. Jis buvo pirmasis asmuo, prabilęs apie dzenbudizmą Vakarų universitetuose ir kolegijose, ir jis buvo nepaprastai patrauklus protingiems žmonėms, nes jie buvo praradę tikėjimą Dievu, jie buvo praradę tikėjimą Šventuoju Raštu, jie buvo praradę tikėjimą Popiežiumi.

Religijos padarė tiek daug žalos, kad beveik neįtikėtina – ir jos vis dar tai daro.

Kodėl tiek daug Vakarų intelektualų pasinėrė į dzenbudizmo studijas?

Dzenbudizmas neabejotinai yra teisingas požiūris į egzistenciją, galutinė tiesa. Niekuo netikėdami, nebūdami pasekėjais ar tikinčiaisiais, jūs tiesiog įeinate į savo vidinę erdvę, įeinate į didžiulę visumos nebūtį. Ir būtent ši nebūtis yra tai, iš kur atėjote ir kur vėl grįšite.

Kai šaltinis ir tikslas taps vienu, patirsite didžiulę šventę. Jūs nebūsite šioje šventėje, bet visa egzistencija dalyvaus. Medžiai apipils jus gėlėmis, paukščiai čiulbės; vandenynai ir upės – visi džiaugsis.

Visa egzistencija tampa jūsų namais tą akimirką, kai jūsų širdis ištirpsta visatos širdyje. Čia ir vyksta dzenbudizmas. Šiame ištirpime visatoje jūs grįžtate prie pirmapradžio šaltinio, šviežio, amžino, nesenstančio, beribio. Vienintelis būtinas dalykas yra laisvė nuo „aš“. Tai yra dzenbudizmo esmė.

Daugiau skaityti čia:   Taip kalbėjo Ošo