ANTANO MACEINOS ŽVILGSNIU Į BAŽNYČIOS IR PASAULIO SANTYKĮ
Norisi tikėti, kad kiekvienas doras krikščionis nori, kad jo santykis į pasaulį ir bažnyčią būtų darnus, dvasingas ir harmoningas. Jei gyvename šiame pasaulyje, negalime išvengti tam tikro „įkritimo“ į pasaulio reikalus. Bažnyčia prie pasaulio irgi taikosi. Jai reikia lėšų pastatų išlaikymui, reikia pigesnės elektros energijos. Taip atsiranda draugystės su politikais, kurie vienaip ar kitaip gelbsti bažnyčias. Tuose dalykuose Dievas padėti negali. Tik žmogus žmogui. „Dievas yra meilė, Dievas yra dvasia, Dievas yra šviesa.“ Tai ne mano, o Jėzaus žodžiai. Suvokti Dievą galime tik priėmę Jį kaip Dvasią, Meilę, Šviesą.
Jei mes norime iš Dievo kažko KITO, kažko „žemiško“, – tai Dievas nėra tokių gėrybių dalintojas. Jis Viską duoda per mumyse slypinčią Dvasią, Meilę, Šviesą. Turėtume tuo džiaugtis ir tuo dalintis. Deja, mes tų Dievo dovanų nepažįstame, neatrandame jų savyje ir visi mūsų troškimai nukrypsta į pasaulio gėrybes. Mums jų vis maža, ir maža. Mes visą gyvenimą eikvojame žemiškų gėrybių kaupimui. Mes vadovaujamės savo protu – didžiuoju patarėju. Dvasia nieko negali ant stalo padėti ir kišenes pinigais pripildyti. Būtent TAIP pasaulis ir gyvena. Niekas (beveik) nevykdo ir neklauso Jėzaus Žodžio. Jei mūsų pasaulis yra blogas, pilnas skausmo ir išdavysčių, nėra kam reikšti pretenzijų. Bažnyčia gyvena pagal savo kanonus, bet jai irgi reikia žemiškų gėrybių. Te nesupyksta kunigai, bet tie kanonai nepripildo
