…atvirkščiai, mes pasigendame žmogiškumo nuolat, kasdien su siaubu skaitydami naujas žinias internete apie tai, kas vyksta pasaulyje. Dažnas ima galvoti, kad pasaulis slysta į apokalipsę visomis kryptimis: dorovinės, politinės, ekologinės, mąstymo ir dvasingumo…degradacijos linkui. Keista, kad atsiranda tokių „filosofų“, kurie dėl visos tos destrukcijos kaltina būtent humanistus, nors jie, pirmieji, nepabūgę inkvizicijos laužo, drįso aiškiai įvardinti, kas kaltas dėl tos destrukcijos, kaip anuomet elgėsi su žmogumi galią savo rankose turėjusi bažnyčia, organizavusi, pavyzdžiui, Baltramiejaus naktį* ir inkvizitorių siautėjimus…Apie tai net rašyti buvo laikoma nuodėme verta laužo…Tačiau būtent to meto humanistai, tokie kaip Mišelis de Montenis, Etjenas de La Boesi, Ž. Bodenas ir kiti išdrįso rašyti ir kalbėti, nerti į pačią religinių karų audrą ir vieninteliu „ginklu“ – išmintingu žodžiu – ginti žmogaus orumą ir teisę į tikėjimo laisvę ir gyvenimą. Ir jie laimėjo. Jų pergalės vaisiais pasinaudojo vėl iškilusios juodosios jėgos, siekusios susigražinti tai, kas prarasta. Jie, pvz., jėzuitai, humanistų veikalus įtraukė į Uždraustų knygų sąrašą ir nugramzdino jų kilnias idėjas į tylą iki naujo socialinio sprogimo – Prancūzijos revoliucijos. Apie visa tai rašiau pristatydama Mišelio de Montenio kūrybą parengus jo „ESĖ“ rinkinio vertimą iš senosios prancūzų kalbos į lietuvių kalbą ( čia skelbiu įvadinę knygos dalį). Tad nebesikartosiu; kam įdomu – tas perskaitys, tas sužinos, kas kaip kada ir kodėl žlugdė humanizmo išmintį, kas su ja kovojo ir tebekovoja iki šiol. Visų laikų fanatizmo ir autoritarizmo šalininkams humanizmas yra nepriimtinas.
Baltramiejaus naktis. François Dubois paveikslas, XIX a.
Istorija – tai lyg filmas be pabaigos, kurio bėgyje viskas atsikartoja naujais pavidalais, su naujais lozungais, niekšų ir didvyrių vardais…nes žmonės pamiršta tai, kas buvo ir laiku nesustabdo dvasinės degradacijos plėtros. Tas pats vyksta ir dabar…kovotojai už laisvę šmeižiami ir niekinami, o Laisvės pergalės vaisius godžiai ryja visiškai jos nenusipelnę politiniai veikėjai ir amžini priešai.
Kodėl nutariau iškelti į dienos šviesą tai, apie ką rašiau kažkada, kai dar buvau jauna filosofijos aspirantė…ir tikėjau, kad žmogus gali būti Žmogumi. Pamačiau internete, kad visi, kas netingi su ESĖ vertimais elgiasi kaip nori: kuria youtubus, sentencijų rinkinius ir net nepamini mano vardo ir pavardės, nenurodo knygos leidėjo. Et! Tiek to…! Sentencijos iš galvos išgaruoja, – geriau susipažinti su tikra istorija be pagražinimų ir ją pačiam apmąstyti.
Išlikti Žmogumi, kad ir kas benutiktų, mūsų pareiga prieš save ir prieš Dievą.
Po septynerių metų prancūzai ir Montenio gerbėjai švęs mąstytojo ir drąsaus Žmogaus 500-ąsias metines. Taigi, laiko tarpas tarp Jo ir mūsų epochos ne toks ir didelis.
********************
„Skausmas, malonumas, meilė, neapykanta yra pirmieji dalykai, kuriuos pajunta vaikas; jeigu, bręstant jo sąmonei, šie jausmai jam paklūsta, – subręsta tai, ką mes vadiname dorybe“.
Mišelis de Montenis
Maža tokių autorių, kurių mintys ne tik nesensta, bet laikui bėgant dėl neaiškių priežasčių tampa net aktualesnės, šviežesnės ir stebėtinai artimos kiekvienam žmogui. Paėmus į rankas Mišelio de Montenio antrąjį „ESĖ“ rinkinį, skaitytojas gali nustebti, kad šio mąstytojo kūriniai, kuriais jis savitai išreiškė protestą prieš savo laikmečio žiaurumus ir neteisybes, ydas ir prietarus, tebėra patrauklūs, artimi protui ir širdžiai. Paradoksalu tai, kad jie tebėra aktualūs ir mūsų laikmečio žmogui. Kodėl? Mums gali pasirodyti, kad gyvenimas per tuos bemaž penkis šimtmečius smarkiai pasikeitė. Iš tiesų, gyvenimas vietoje nestovi, tačiau žmogus keistis neskuba. Montenis rašė apie žmogų kaip tokį. Taigi, ir apie mus. Štai atsakymas bei motyvas pažvelgti per jo „ESĖ“ į save patį.
KAIP GIMSTA IŠMINTIS?
MONTENIO GYVENIMO IR KŪRYBOS KELIAS.
Mišelis de Montenis (Michel Eyquem de Montaigne ) gimė 1533 m. vasario 23 d. nuostabiais gamtos peizažais garsioje Akvitanijoje, Dordonės apskrityje netoli mietelio Perigė (Périgueux) pasiturinčio pirklio Pjero Eikemo šeimoje, Šv. Mišelio de Montenio ( Saint-Michel-de-Montaigne ) pilyje. Jos pavadinimą mąstytojas pasirinko savo pagrindine pavarde, kai tėvas nusipirko dvarininko titulą. Jau tada Perigė miestelis buvo pasipuošęs nuostabiomis bažnyčiomis, senovinėmis viduramžiškomis pilimis, kurių iki šiol išlikę tūkstančiai. Akvitanija buvo garsi ir savo istorija: būtent čia vyko 100-mečio karai tarp kelių kartų prancūzų ir anglų karalių bei didikų, ir būtent čia vyko nuožmūs religiniai pilietiniai karai tarp hugenotų ir katalikų, kuriuose aktyviai dalyvavo ir Montenis.
Montenio pilis, kurioje gimė „ESĖ“.
Montenio tėvas priklausė pirmajai humanistų kartai, kuriai jaunystėje teko kautis dėl Italijos miestų – Milano, Venecijos (maždaug nuo XV a. pabaigos iki XVI a. vidurio) ir kuri iš karų grįžo su pralaimėjimo kartėliu, bet ne tuščiomis, – jie atsinešė į namus italų humanizmo idėjas. Būtent P. Eikemo amžininkai tapo entuziastingais humanistinio sąjūdžio pradininkais Prancūzijoje. Jie parodė retą uolumą, rūpindamiesi savo šalies kultūros, mokslo reikalais. Patys neturėdami humanistinio išsilavinimo, dėjo pastangas, kad jį įgytų bent jų vaikai. Jie garbino viską, kas buvo nauja, tiesiog kopijavo italus. Ypač tai buvo ryšku Plejados poetų veikloje, jų kūryboje, nes pirmoji prancūzų humanistų karta savų idėjų dar neturėjo. (M. Montenis ir kiti vėlesnieji prancūzų humanistai už tai juos kritikavo.) Vis dėlto jų indėlis į šalies kultūros lobyną nemažas. Jie išugdė žymiausius Prancūzijos Renesanso kultūros atstovus – F. Rablė, M. Montenį, E. de la Boesi, Ž. Bodeną ir kitus.
Daugiausia dėmesio P. Eikemas skyrė mažojo Mišelio auklėjimui. Jis norėjo, kad vaikas pamiltų knygą ir ugdė natūralų jo smalsumą žinioms. Šiems kilniems tikslams P. Eikemas sukomplektavo didžiulę biblioteką (per 2000 tomų), vėliau tapusią Mišelio dvasios tvirtove ir užuovėja, savotiška jo alma mater. Be tų knygų, matyt, nebūtų buvę ir „ESĖ“. P. Eikemas neapsiribojo tik vaikų švietimu, bet kaip ir dera tikram humanistui, mokė gerbti paprastus žmones. Turtuoliai Eikemai nepabūgo ir vos gimusį Mišelį atidavė nuošalaus kaimo žindyvei, su kuria praleido pirmuosius savo gyvenimo metus. Sunku pasakyti, kiek tai turėjo įtakos Montenio pasaulėžiūrai, bet nuoširdi pagarba kaimo žmogui, kurio natūrali dorovė jį taip žavėjo, ryškia gija eina per visas jo knygas. Liaudies moralę ir sveiką protą Montenis kėlė aukščiau už scholastų knyginę išmintį, iš kurios vėliau jis atvirai šaipėsi: „Mūsų mokytojai, kaip ir jų dvasios dvyniai sofistai …iš visų žmonių vieninteliai žada būti patys naudingiausi žmonėms, o iš tikrųjų jie vieninteliai ne tik nepatobulina nieko, ką jiems patikime, kaip, pavyzdžiui, dailidės ar mūrininkai, bet, atvirkščiai, viską sugadiną ir dar reikalauja, kad jiems už tai, ką sugadinę, būtų dar užmokėta.“ „Ne, nemiela man ta abejotina išmintis, susirankiota iš kitų!…galima puikuotis svetimu mokslingumu, bet išmintingam galima pasidaryti tik savo protu.“
