Skip to content
OŠO
MIRTIS – DIDŽIAUSIA APGAULĖ
Romos bažnyčia ir visos religijos tūkstančius metų manipuliavo mirtimi, taikydama baisias mirties formas – fizinius kankinimus ir gyvų žmonių deginimus Inkvizicijos laužuose už kitokį tikėjimą Jėzumi Kristumi. Tą teko išgyventi žymiems mokslininkams – Dž.Bruno, G. Galilėjui bei krikščionių mistikams – Biomei, Ekhartui ir kitiems. Pats Ošo už savo dvasinius mokymus ir politikų kritiką buvo apnuodytas taliu ( Jo paties teigimu) Amerikos kalėjime valdant Reiganui.
Drąsiai kalbėti apie Gyvenimą ir Mirtį – pavojinga…Beveik neabejoju, – jei į Žemę netikėtai sugrįžtų Jėzus Kristus ir veiktų taip, kaip veikė anais laikais, su Juo būtų susidorota lygiai taip pat žiauriai kaip kadaise. Žmogus nepasikeitė. Žiaurumas (tamsa) žmoguje išliko ir subujojo. Nors žmogus apdovanotas mąstymu, bet protas nepadeda jam pažinti nei savo egzistencijos esmės, nei prasmės.

Savo Šviesa Jėzus Kristus apšviesdavo ir savo mokinius…Jie tapo gnostikais, bet vėliau Romos bažnyčia gnostikus ir jų raštus sunaikino, atėjo tamsūs Viduramžiai…tada vien tik mistikai palaikė ir skleidė Jėzaus Kristaus Mokymo Šviesą, nors jiems grėsė mirtinas pavojus. Inkvizicija negailėjo nieko, kas ėjo prieš įteisintas dogmas.
Homo sapiens – tai liguista į puikybę pasikėlusi būtybė nepažįstanti savo Kūrėjo ir savojo Aš. Baimė – žiaurumo pamatas. Kokia baimė didžiausia? Tai – mirties baimė. Būtent mirties baime buvo manipuliuojama visose religijose, o ypač krikščionybės klestėjimo metu (Viduramžiais). Tik dvasiniai mokytojai – Budda, Jėzus Kristus, Ošo ir mistikai tūkstančius metų mokė žmogų, KAIP tapti Žmogumi. Deja. Rezultatai, žvelgiant į nūdienos pasaulį, – apverktini. Puikybė užkirto kelią Dievo ir savęs pažinimui.
Prancūzų Renesanso mąstytojas Mišelis de Montenis sakė: „Kalbėti apie mirtį, – reiškia kalbėti apie gyvenimą“. Ošo būtų jam pritaręs.
Šią puikią Ošo knygą „Mirtis – didžiausia apgaulė“ išverčiau jums, Šviesos vaikai, kad žinotumėte, KAS esate, kad taptumėte laisvi ir laimingi ŽINODAMI, jog mirtis – tai didžiausia apgaulė, kad Gyvenimo vertė ne daiktuose ir piniguose, ne garbėje ir asmeniniuose pasiekimuose, o SĄMONINGUME. Kas iš to, kad šiandien esi valstybės galva įstrigęs į finansines aferas ar filosofijos profesorius, kalbantis visiškus niekus savo studentams, bet nemokantis nei pats gyventi ir Gyvenimo meno perduoti savo mokiniams?
Ošo teiginiai apie mirtį grįsti ne moksliniais faktais, o dvasine praktika, kurią mokslas ignoruoja. Žmogus ne tik kūnas, o Dvasia gyvenanti kūne. BE DVASIOS – nėra gyvenimo. Dvasia-Sąmonė yra Tikrovė, kurią mes ignoruojame ir todėl kenčiame. Patys esame varge ir kitus varginame, – sakė šv. Tomas evangelistas. Ošo jam irgi pritartų. Skaitant šią knygą gal nustebsite, kad Indijos mistikas Ošo puikiai išmanė Naująjį Testamentą ir juo rėmėsi. Pagal išsilavinimą jis buvo filosofas. TIKRAS mąstytojas.
………………………..
OŠO IR MIRTIES PRASMĖ
Apie mirtį galima sužinoti viešai, kai apie ją pranešama laikraščio nekrologe, tačiau tai vis tiek yra labai asmeniškas įvykis. Dvi sąvokos yra itin privačios ir intymios: mirtis ir sapnai. Niekas už mane nemirs ir niekas už mane nesapnuos.

Ošo mano, kad žmogaus supratimas apie mirties fenomeną vaidina svarbų vaidmenį jo dvasiniame tobulėjime.
Vakaruose gyvenimas ir mirtis laikomi antagonistais, viena kitą neigiančiomis sąvokomis. Mirtis yra baimės šaltinis, tabu, ir žmonės nenori apie tai kalbėti.
Vienas teologijos profesorius kartą pasakė: „Šiandien apie seksą kalbama atvirai, bet mirtis…yra vulgari.“
Daugelis Vakarų filosofų apmąstė mirtį, ypač egzistencialistai. Jean-Paul Sartre požiūris atspindi tipišką vakarietišką požiūrį į mirtį: „Mirtis niekada nepripildys gyvenimo prasmės; priešingai, mirtis yra tai, kas atima iš gyvenimo bet kokią prasmę.“
Ošo laikosi visiškai priešingos nuomonės. Jis sako: „Mirtis nėra priešinga gyvenimui; ji nereiškia gyvenimo pabaigos; ji tik pakelia gyvenimą į gražią viršūnę. Gyvenimas tęsiasi po mirties. Jis egzistavo prieš gimimą ir tęsis po mirties. Gyvenimas neapsiriboja trumpu intervalu tarp gimimo ir mirties; priešingai, gimimas ir mirtis yra maži epizodai gyvenimo amžinybėje.“